Tradicinis fizikas
"Aišku, gaila, kad pasitraukiau, buvo labai įdomu dirbti, tačiau patyriau nežmonišką stresą, - prisiminė brandos egzaminų užduočių paviešinimo skandalą Nacionalinio egzaminų centro informacinės sistemos KELTAS idėjos autorius. - Visuomenė ieško blogiukų, kuriuos būtų galima viešai pakarti, o apie pačią egzaminų sistemą niekas nesusimąsto. Supratau, kad neverta dirbti iš pasiaukojimo ir dar kaltinamam nebūtomis nuodėmėmis. Stengiesi sustyguoti egzaminų sistemą, o daugelis tėvų nesupranta, kad ji yra visų abiturientų palyginimas. Kiekvienam svarbu, kad tik jų abiturientui viskas būtų gerai."
R.Zabarausko darbovietės per visą gyvenimą gana dažnai keitėsi. Ši - trylikta. Tad ir vizitinę kortelę pasidarė tokią, kurioje nėra nurodyta darbo vieta.
"Kodėl būtinai ji turi apibūdinti žmogų, o ne gebėjimai ir laimėjimai?!" - svarstė pašnekovas ir nesutiko, kad yra netradicinis fizikas. Kaip tik tradicinis. Gal dabar fizikai kitokie, o jo karta beveik visa tokia. Baigusieji fiziką tais laikais, kai sugriuvo socialistinė ekonomika ir atsivėrė sienos, jei tik kas nespėjo į mokslą įsigilinti, neišvengiamai turėjo tapti kuo nors kitu - ne fiziku.
Iš astrofizikos - į mokytojus
"Tikrieji mokslai mane traukė, - pripažino R.Zabarauskas. - Tiesą sakant, labai domėjausi astronomija ir mano pirmas darbas buvo Mokslų akademijos astrofizikos sektoriuje. Sąjūdis išmušė iš fizikų ir astronomų. Atrodė, kai vyksta tokie įdomūs, netikėti procesai, nėra gerai nieko nedaryti dėl visuomenės. Tiesiog iš idealizmo nuėjau į švietimą."
Iš viso septynerius metus fizikas išdirbo mokytoju, tačiau išlikti juo nepavyko - Informacinių technologijų centrui vis reikėdavo specialistų, kurie gerai išmano kompiuterius. Turbūt iki šiol dirbtų mokytoju, jei mokėtų daugiau, nes mokytojo darbas, kaip pripažino pašnekovas, jam yra labai įdomus.
Liūdna tema
Dirbdamas Informacinių technologijų centre R.Zabarauskas prisidėjo pradedant diegti kompiuterius į Lietuvos mokyklas. Informacinių technologijų specialisto nuomone, pagrindinis dalykas, kas turėjo pasikeisti nuo tada iki dabar ir nepasikeitė, - nėra jokio mokslinio instituto ar organizacijos, kuri kurtų metodiką, kaip kompiuteris turi būti naudojamas mokykloje.
Kuriamos kokios nors abstrakčios diegimo programos, galbūt kas nors parašo vadovėlį, bet niekas nepasako, kokie metodai reikalingi. Mėginame perimti užsienio patirtį, tačiau savo edukologinių laboratorijų, kurios tirtų kompiuterio panaudojimo švietimui būdus, neturime.
"Ką tada veikia informatikai mokyklose? Sukasi, kaip išmano. Savamoksliai visi, - kalbėjo pašnekovas. - Ar normalu, kai mokytojai patys turi vos ne konstruoti užduotis per pamokas? Liūdna tema."
Nerašyti šveplai
R.Zabarauskas, neretai su kalbininkais į dvikovą stodavęs dėl kompiuterijos terminų, kaip joks kitas fizikas domisi kalba. Jo internetinio dienoraščio viena iš temų taip pat yra kalba. Nemažai apie j� rašė ir taip atsitiko, kad net dabar, kai nuo šios temos šiek tiek atitolo, tarptautiniuose kataloguose internete yra įregistruotas kaip žmogus, kuris domisi kompiuterijos kalba.
"Nemažai bendravau su kalbininku Antanu Smetona ir supratau, kad iš esmės neteisingas požiūris, jog kalbininkai nori iškraipyti gyvąją kalbą, - pripažino pašnekovas. - Jie turi labai gerų ketinimų, bet kartais neranda teisingų metodų, kaip tai padaryti, todėl rezultatas būna nei šioks, nei toks. Nesuka galvos tie, kurie nesusimąsto ir kuriems nerūpi kalba. Aš, pavyzdžiui, nerašau šveplai internete ir stengiuosi, kad mano kalba būtų graži. Noriu, kad tai, ką aš kalbu, gražiai skambėtų."
R.Zabarauskas prisiminė ginčų su kalbininkais dėl kompiuterijos terminų baigtį prieš trejus metus. Į informatikos seminarą mokytojams atsinešė vazonėlį su žemėmis, kastuvėlį ir, paaiškinęs kodėl, užkasė savo parkerį. Aišku, visi suprato, kad vis tiek rašys. Ir jau pradeda - su grupe bendraautorių ėmėsi knygos buhalteriams apie ekselio panaudojimą. Turi ir kitų planų, susijusių su vadovėliais.
Su fizikos koloritu
"Vienintelį romaną" autorius sakė rašęs tikrine kalba. Toks pokštas - kaip atsvara per daug reglamentuojamai ir truputį nepatogiai vartoti bendrinei kalbai. Kai pamatė griežtos redaktorės taisymus, suprato, kad labai nedaug jos nuomonei knygoje nusižengė - tik saujelė tų "tikrinių" žodžių per visą romaną.
Gal kam netikėta, kad žmogus, kuris domisi kompiuteriais, gali rašyti tokią beletristiką, domėtis vyrų ir moterų santykiais. "Vienintelio romano" autoriui bus smagu, jei jo knyga sugriaus stereotipą, kad kompiuterių žinovai nieko daugiau ir neišmano.
"Romano herojus - žmogus, kuris stengiasi būti laimingas. Jis nėra piktavalis, ištvirkęs ar norintis įskaudinti kitus. Jis mano, kad elgiasi teisingai, bet galiausiai turi viską apmąstyti, - pasakojo autorius. - Kas pats yra patyręs gana audringų peripetijų, romaną skaitydamas galbūt atsidus: "Koks tas gyvenimas yra!" ir pažvelgs į horizontą. Bent man taip norėtųsi."
Fiziko romane netrūksta ir fizikos terminų. Jais autorius siekė parodyti, kad galima mąstyti ir apie moteris, ir apie kvarkus. Jo manymu, per daug yra rašytojų, kurie rašo apie literatus, todėl norėjęs labiau paryškinti fizikos koloritą.
Galima sakyti, visas "Vienintelio romano" tekstas yra paskelbtas internete. Tiksliau, visi jo žodžiai internetinėje R.Zabarausko svetainėje - surūšiuoti pagal abėcėlę ir kompiuterinėmis priemonėmis suskaičiuoti, kiek kokių yra. Daugiausia - jungtukų "ir".
Reng rengas
"Romaną parašiau dviem sykiais - pykšt pokšt. Prieš dvejus metus tris mėnesius rašiau pirmą ir prieš metus dar tris mėnesius - antrą gabaliuką, - prisiminė 45 metų autorius. - Prisikaupė patirties, atsirado įvairių idėjų, kaip būtų galima pavaizduoti žmonių santykius, ir pamėginau viską perkelti į popierių. Mano kartoje yra labai daug išsiskyrusių porų, ir aš - ne išimtis. Toks dėsningumas, kad žmonės, susituokę "brandaus" socializmo metais, smarkiai pasikeitus tikrovei tiesiog nesugebėjo išbūti kartu. Neišvengiamai dalis skaitytojų pamanys, kad knygos herojus - aš. Tam esu pasirengęs, tačiau tikrovėje taip simetriškai viskas nesueina, kaip yra romane."
Knygos herojaus vardas Romualdas - kaip ir R.Zabarausko jaunėlio sūnaus iš pirmosios santuokos. Autorius pasirinko tokį vardą, nes jis dėl trumpinio Ro idealiai tiko žaidimui su trumpiniais ir graikų abėcėle. Su septyniolikmečiu Romualdu, jaunuoju režisieriumi, neseniai pristačiusiu naują filmą "Man septyniolika", romano istorija, be abejo, neturi nieko bendra.
"Norėjau parodyti tipišką vyro požiūrį. Sutirštinti vyrišką mąstymą, - sakė knygos autorius. - Vyras savo gyvenimą suvokia ne kaip daug romanų, o kaip vieną vientisą romaną, nes jis yra gyvenimo centras. Knygos pabaigoje pateiktame žodynėlyje Kurto Vonneguto apibrėžimas, kas yra reng rengas, būtų vienas iš raktų, kaip galima šią knygą suvokti. Reng rengas - žmogus, kuris paneigia jūsų idėjas jas įgyvendindamas. Knygoje kai kurios idėjos įgyvendinamos, todėl telieka nuspręsti, ar jos vertos ar nevertos įgyvendinti."
