Giedrė pasakoja, kad jos kelionės autostopu prasidėjusios paauglystėje. Ji buvo prisiklausiusi įvairiausių pasakojimų, kas kartais nutinka merginoms, važinėjančioms pakeleivingomis mašinomis. Žinoma, tos išgirstos istorijos visuomet būdavo šiurpios, kitos - net tragiškos, nes apie laimingai pasibaigusias keliones niekas paprastai nepasakoja.
Giedrė buvo pažadėjusi pati sau ir mamai, kad ji šitaip niekada nekeliaus, juo labiau viena. Bet atsitiko taip, kad vieną kartą jai teko iš Kurtuvėnų regioninio parko grįžti pakeleivinga mašina. Giedrė sako labai bijojusi, bet kitokio pasirinkimo neturėjusi. O paskui pati net nustebo, kai nieko neatsitiko. Po kelių dienų, per kurias ji daugybę kartų mintyse išanalizavo šį savo „žygdarbį“, ėmė galvoti, kad šitaip keliauti gali būti netgi labai įdomu. Netrukus ji autostopu nuvažiavo į Vilnių, paskui - į Klaipėdą. Ir kuo toliau, tuo darėsi įdomiau, kiekviena kelionė buvo savita ir nepakartojama.
Autostopininkų klubas
Bet ilgainiui, pasakoja Giedrė, tos trumputės kelionės ėmė pabosti, norėjosi nuvykti ten, kur dar nebūta. „Labai norėjau pamatyti užsienio šalių, o pinigų neturėjau. Ėmiau kalbinti savo draugus leistis į keliones per Europą autostopu, bet šie - atatupsti. Tada per internetą susiradau autostopininkų klubą, kuris pasiūlė ne tik kur apsistoti, bet ir kelionės partnerius.
Vienas skelbimas šio klubo svetainėje mane itin sudomino. Pagalvojau, jei aš pati būčiau rašiusi skelbimą, jo tekstas būtų lygiai toks pat. Per dieną daug kartų apsikeitėme laiškais ir išsiaiškinome, jog mūsų ne tik pomėgiai, pažiūros panašios, bet ir mūsų šeimos turi labai daug bendro. Tai buvo Indrė, Vilniaus universiteto studentė.“
Giedrė pasakoja, kad į pirmąją kelionę su Indre jos leidosi iš Šeštokų - nusipirko „Interrail“ traukinio bilietus. „Su šiuo bilietu visą mėnesį gali važinėti po Europą, nesvarbu, kokioje stotelėje išlipi, kokioje - vėl įlipi.“ Tos kelionės metu merginos susipažino su Lenkija, pasiekė Berlyną, iš jo pasuko į Olandiją, Belgiją, Prancūziją, nusitrenkė net iki Italijos, Austrijos. Pirmasis automobilis, į kurį įsiropštė Vokietijoje įspūdžių ieškoti pasinešusios lietuvaitės, buvęs itin prabangus, bet jo savininkas joms pasirodęs labai vienišas ir nelaimingas. „Tai buvo žmogus, viską atiduodantis darbui, gyvenantis tam, kad sukurtų sau prabangą, turėtų daug pinigų, bet nežinantis, ką su tais pinigais veikti, kad jam būtų gera.“
Tokių žmonių Giedrė sutiko labai daug. Bet sutiko ir tokių, kurie turėjo vos keliolika grašių ir ne visada žinojo, ar jų užteks benzinui, kad pasiektų namus, bet buvo švytintys, pasakojo apie savo gražius vaikus. Jiems buvo įdomūs ir dviejų šviesiaplaukių keliauninkių pasakojimai.
Kalba - ne tik liežuvis
Giedrė neslepia, kad visiškai nemokant užsienio kalbos autostopu keliauti būtų sunku. Ji kalba angliškai, Indrė - prancūziškai, abi gali susikalbėti rusiškai, todėl didelio kalbų barjero nejautė.
„Pernai vasarą nusprendėme apkeliauti Baltijos jūrą. Pasiekusios Suomiją sugalvojome pasukti į šiaurę ir aplankyti Kalėdų Senelį jo dvare Rovaniemyje, o toliau per tundrą pasiekti patį Nordkapą. Suomijoje mus pavėžėti paėmė senyva suomių pora, jie visiškai nekalbėjo mūsų mokamomis kalbomis, o mes nė žodžio nemokėjome suomiškai. Bet tai nesutrukdė mums vieni kitiems patikti, jie sugebėjo mus pakviesti pasisvečiuoti pas save, o mes supratome jų kvietimą. Kai pasiekėme mielųjų suomių namus, šie telefonu išsikvietė savo sūnų, kuris puikiai kalbėjo angliškai. Sužinojome, jog patekome į labai gilias tradicijas turinčią fermerių šeimą ir kad esame pirmosios labai garbingos viešnios jų namuose per pastaruosius penketą metų.“
Bet, sako Giedrė, jos, nuspręsdamos riedėti už poliarinio rato, iki galo neįvertino to, jog Šiaurės valstybėse yra gana brangu. Studentiškos piniginės greitai subliuško. „Bet argi tai bėda, kai šalyje pats braškių skynimo sezonas? Pasisamdėme į braškyną ir penketą dienų skynėme uogas, užsidirbome pinigų ir vėl keliavome.“ Iš pradžių merginos braškių lauke senų darbininkių buvo ne itin draugiškai sutiktos: „Ten dirbo 22 rusės. Kaip supratome, visos jos buvo nelegalės ir tikriausiai bijojo vėjavaikiškai išsišiepusių baltapūkių. Jos drebėjo dėl kiekvieno pinigėlio, o mums buvo svarbu užsidirbti ir toliau keliauti. Bet paskui mes susidraugavome ir net pajutome, kad jos mums laisvės pavydi.“
Dideliems mes nerūpime
Giedrė, paklausta, kaip į jos pomėgį žiūri artimieji, ypač mama, atsakė, jog šeima baigia su tuo susitaikyti. „Kai leidausi į pirmąją kelionę, verkėme visi. Bet kelionių troškulys buvo didesnis. Šiandien visi susitaikė su mano aistra. Be to, jie žino, kad aš, kokiame pasaulio krašte beatsidurčiau, visuomet sugrįšiu į Lietuvą. Ir kuo daugiau pasaulio pažįstu, tuo drąsiau galiu tvirtinti, jog nėra gražesnės šalies už manąją Lietuvą. Pamatyti svetimus kraštus aš trokštu, bet gyventi ten - nė už ką. Ir maniškiai tai žino. Lietuviai kartais pernelyg idealizuoja gyvenimą užsienio valstybėse. Be to, labai gerai, kad aš turiu mažąją sesutę Aistę, su kuria mama turi aibę rūpestėlių, tad dėl manęs jaudintis jai nelieka laiko.“
Giedrė guodėsi, jog dar labai daug yra žmonių, kurie nė nežino, kur yra Lietuva. „Ir kuo didesnė valstybė, tuo mažiau jos žmonės yra girdėję apie Lietuvą. Jie patys dideli, tad mažiukai jiems neįdomūs. Domisi tik tokiais pat dideliais, kaip ir jie patys. Tuo tarpu mažesnės šalys apie mus žino daug, bet pirmiausia teigia žiną, kad Lietuvoje labai gražios, lieknos merginos. O paskui jau - krepšinis ir visa kita.“
Tik kvailiai nebijo
Keliauti autostopu ne visose šalyse merginai sekasi vienodai. „Sunkiausia „tranzuoti“ sekėsi Švedijoje. Tai merginai labai turtinga valstybė ir tokiu būdu, kaip autostopas, tenykščiai žmonės nebekeliauja. Gana sudėtingas keliavimas buvo ir per Ispaniją. Tiems žmonėms šviesios merginos pakelėse atrodo nerimtos. Todėl pypsi, įvairius signalus siunčia kur kas dažniau, nei sustoja.“ Ir vis dėlto, ar nebaisu jaunutėms merginoms šitaip leistis per pasaulį?
„Tikriausiai visiškai nieko nebijo tik kvailiai. Aš visada ant vienos rankos dedu baimę, o ant kitos - kelionių aistrą. Sveria jos beveik vienodai, bet antroji aistra vis tiek būna šiek tiek sunkesnė. Aš net nebandau aiškintis, gerai tai ar ne. Man to reikia, aš kelionėse ieškau savęs. Jokiose turistinėse kelionėse pasaulio nepažinsi taip, kaip keliaudamas autostopu“.
Giedrė teigia mananti, jog dauguma negerų dalykų nutinka dėl pačių merginų elgesio, dėl jų neapgalvotų „chi-chi-cha-cha“. „Mergina, leisdamasi į tokias keliones, turi labai gerai pasverti savo žodžius, savo elgesį. Ir jokiu būdu negalima parodyti nerimo, baimės. Juk net ir šunys puola tik tuomet, kai pajunta aukos baimę.“ Giedrė sako, jog kelionėse jokių negerų nuotykių nėra pasitaikę.
Vilioja nauji toliai
Giedrės svajonė - savanorės darbas mažai išsivysčiusiose šalyse. Ji tam ruošiasi dirbdama „Vaikų linijoje“. „Sakyti, jog tai yra neapmokamas darbas, - nelabai teisinga. Juk už tai mainais gauni tiek gyvenimo patirties, kurios jokie universitetai neduos.“
O kokia šalis Giedrei, be Lietuvos, pati artimiausia? „Suomija. Man patinka tų žmonių santūrumas, priimtina jų vertybių skalė. Vakarai - per daug kičo, pietūs - per daug šnekantys... Kai atvažiavau mokytis į Italiją, iki ašarų privesdavo: jie angliškai nekalba, o kai ko nesuprantu, sulekia visi aiškinti ir rankom mojuoti, - dar labiau susipainiodavau. Dabar jau nieko, kai kalbą pramokau. Bet, kaip ir sakiau, nė viena šalis negali prilygti mano Lietuvai.“ O jei ims koks suomis ar kitos kokios šalies jaunikaitis ir apsuks galvą? „Suomis neapsuks, nes pasaulis per mažas, o gyvenimas per trumpas, kad į tą pačią šalį antrą kartą vykčiau. Bet turiu vilties, jog Dievas man skirtąjį laiko Lietuvoje.“
