„Buvo tamsu, lijo, kelias buvo išvažinėtas, – prisimena Ramunė. – Bandėme stabdyti, bet tik pačiuožėme su mašina ir atsitrenkėme į priekabos padangą“.
Toliau merginos atmintis nutrūko. Ji lyg pro rūką prisimena jos vardą šaukiančias drauges, greitosios automobilį, ligoninę ir prieš operaciją kažko klausiantį chirurgą. Už vairuotojo sėdėjusi Ramunė per avariją nukentėjo labiausiai – jai lūžo stuburas.
Bijojo amputacijos
Atsibudusi po operacijos tuomet vos šešiolikos sulaukusi paauglė iš karto pajuto, kad kažkas ne taip. Pirmiausia jos žvilgsnis nukrypo į kojas. Pažvelgusi į pūkine antklode užklotą apatinę kūno dalį ji smarkiai sunerimo, nes pasirodė, kad kojų... nebėra! „Labai bijojau, kad tik man jų neamputuotų. Vos ne vos pakėliau rankas ir apsičiupinėjau. Pasirodė, kad jos – vietoje. Pagalvojau, kad visa kita - ne pasaulio pabaiga, kaip nors išgyvensiu“, - pasakoja Ramunė.
Kelias dienas po operacijos mergina nejautė kūno žemiau pilvo. Tačiau gydytojai ir tėvai baisią avariją išgyvenusią merginą iš pradžių ramino, kad taip ir turi būti, esą dar nepraėjo patinimas ir nuskausminamųjų poveikis. Artimieji paauglę drąsino sakydami, kad viskas bus gerai ir ji tikrai galės vaikščioti. Tačiau jų žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. Mergina net ir atlėgus patinimui kojų pajudinti negalėjo. „Kartą pabandžiau pajudinti, dar kartą, bet nepavyko. Supratau, kad su kojomis kažkas negerai“, - aiškina ji.
Netrukus prie Ramunės lovos buvo privežtas invalido vežimėlis. Kiek atsigavusi po operacijų ji pirmą kartą buvo įsodinta į šį dviratį ir išvežta į lauką. Iš pradžių mergina dar tikėjosi stebuklo ir visiems sakė, kad vežimėlyje sėdi laikinai. Tačiau laikas bėgo, o ji su vežimėliu taip ir neišsiskyrė. „Kai sėdėdama jame praleidau keturis mėnesius, atrodė, kad tai jau visa begalybė. Tačiau vėliau apsipratau“, - pasakoja ji.
Depresiją veja šalin
Ramunė tikina, kad sužinojusi, jog likusį gyvenimą teks praleisti invalido vežimėlyje, pernelyg neišgyveno. Sunku buvo tik pradžioje, bet vėliau ji tiesiog ėmė ir susitaikė su ta mintimi. „Aišku, būdavo dienų, kai pagalvodavau, kad būdama sveika galėčiau tą ir aną daryti, bet kad pulčiau į neviltį – to nebuvo“, - tvirtina mergina.
Viską ji gali daryti kaip ir kiti, sveikieji. Didžiausia bėda - aukštai esantys ir paprastai iškėlus rankas nepasiekiami daiktai. Tačiau ir tuomet ji neverkšlena – griebia šluotkotį ir problemos kaip nebūta. Dar Ramunę baisiai erzina laiptai, kurių, sėdėdamas vežimėlyje, taip paprastai neįveiksi. Todėl mergina svajoja pasistatyti vieno aukšto namą, kuriame nebūtų nei vieno laiptelio.
Šalin Ramunė veja ne tik juodas mintis, bet ir dėl negalios kylančius kompleksus. Merginą vis dar trikdo kiek perdėtas aplinkinių dėmesys ir tylūs pasišnibždėjimai jai prariedėjus vežimėliu, bet ir su tuo ji pamažu susigyvena. „Dabar man tai tik juoką kelia. Nekreipiu į nieką dėmesio, nuvažiuoju ir tiek“, - pasakoja ji. Ramunė taip pat tvirtina nesijaučianti nevisavertė ar kažkuo prastesnė už kitus žmones. „Visokių yra, visokių ir reikia“, - įsitikinusi ji.
Pažvelgęs į šią žavią juodaplaukę niekada nepatikėtum, kokią nelaimę jai teko patirti. Mergina kupina optimizmo, mokosi, dirba. Po kelių mėnesių ji turėtų baigti dvyliktą klasę viename iš Vilniaus suaugusiųjų mokymo centrų. Gavusi atestatą mergina svajoja studijuoti kineziterapiją Kauno kūno kultūros akademijoje.
Kelis metus namuose sėdėjusi mergina prieš porą mėnesių įsidarbino viename prekybos centrų. Čia ji dirba kasininke po aštuonias valandas kasdien. „Man šis darbas labai patinka dėl bendravimo ir galimybės būti tarp žmonių“, - šypsodamasi pasakoja Ramunė. Ji sako, kad darbas išsklaido gyvenimišką rutiną ir teikia daug malonumo. Anksčiau tik sėdėdama tarp keturių sienų mergina pasiilgdavo šurmulio ir jausdavosi vieniša.
Įkalbėjo draugas
Dar viena galimybė Ramunei pabūti tarp žmonių ir išsklaidyti rutiną buvo konkursas „Mis negalia“. Ji net nemanė bandyti laimės konkurse, tačiau Ramunės draugas Egidijus, vieną vakarą grįžęs iš darbo, padavė mylimajai lapelį su elektroninio pašto adresu ir paprašė nusiųsti kelias nuotraukas. „Nežinau kam, tiesiog paprašė“, - prisimena Ramunė.
Ramunė spyriojosi neturinti gražių fotografijų ir nenorinti jų bet kam siųsti. Galiausiai nusileido Egidijaus įkalbinėjimams ir po kelių dienų sulaukė atsakymo, kad yra kviečiama dalyvauti grožio konkurse. Tačiau ir tada ji nebuvo tikra dėl savo galimybių. Mergina manė, kad yra už ją gražesnių, protingesnių, talentingesnių ir vertesnių. Visas ją kamavusias abejones išsklaidė draugas. „Vis tiek tu man pati gražiausia“, - šie jo ištarti žodžiai suteikė pasitikėjimo savimi.
Pamačiusi kitas konkurso dalyves ir per repeticijas įvertinusi jų pasirodymus, Ramunė norėjo bent jau nelikti paskutinėje vietoje. „Visos dalyvės buvo labai gerai pasiruošusios. Ir kokios talentingos! O aš tik savo kūrybos eilėraštį perskaičiau“, - kuklinasi dvidešimtmetė.
Ramunė itin kritiškai vertino savo galimybes laimėti, tačiau širdies gilumoje norėjo pelnyti kokį nors titulą. Paskelbus publikos numylėtinę, fotogeniškiausią konkurso dalyvę ir pirmąsias vicemis mergina nesitikėjo, kad jos laukė nugalėtojos karūna! „Aš – mis? Negali būti!“ - po konkurso sakė Ramunė.
Svajoja apie vestuves
Konkurso „Mis negalia“ vedėjas Arūnas Valinskas Ramunei pažadėjo piršliauti per jos vestuves. Iš tiesų, gana greitai jam šį pažadą gali tekti prisiminti, nes gražuolė iš tiesų jau svajoja apie baltą suknelę ir sutuoktuvių žiedus. O ir rimtas pretendentas į jos ranką ir širdį jau yra. Daugiau nei metus Ramunė gyvena su taip pat neįgaliu vaikinu.
Su Egidijumi mergina susipažino internetu. Kelis mėnesius susirašinėję jaunuoliai galiausiai nusprendė susitikti. Taip susirašinėjimas ir draugystė peraugo į didelę meilę. Netrukus Ramunė paliko tėvų namus ir persikėlė gyventi į vairavimo instruktoriumi dirbančio vyro butą Vilniuje. „Tai aš pas jį į svečius, tai jis - pas mane. Galiausiai vieną dieną žiūrime, kad jau beveik visi mano daiktai atsidūrė jo namuose“, - šypsosi mergina.
Be svajonių apie gražias vestuves, ilgą ir laimingą gyvenimą, įsimylėjėliai galvoja ir apie kur kas proziškesnius dalykus. Prieš vestuves didžiausias jų rūpestis - susiremontuoti butą. Vakarais vienas kito glėbyje jie vis kalbasi apie nuosavą namą, kurį kada nors būtinai norėtų turėti. „Kol kas tai atrodo kaip drambliuko svajonės, bet kas žino, visko juk gyvenime būna“, - šypsosi skaudžią gyvenimo dramą ir daugybę šviesių akimirkų išgyvenusi Ramunė.
