Persikėlusi pas vyrą iš pietvakarinės šalies dalies, Lei Czu su savimi atsivežė šilkaverpių auginimo paslaptį. Iš pradžių ji išmokė žmones auginti šilkaverpius ir apsirūpinti apranga. Vėlesnės kartos ėmė garbinti Lei Czu kaip šilko gamybos pradininkę.
Legenda patvirtinama ir archeologiniais radiniais Chubej ir Chunan provincijose: rasti 152 gerai išsilaikę šilkiniai daiktai, iš kurių 35 puikios kokybės aprangos elementų. Vadinasi, šilko gamyba egzistavo maždaug prieš du tūkstantmečius iki Kristaus gimimo (vėlyvojo neolito epocha), o šilko gamyba prieš 2500-2800 metų jau buvo išplėtota pramonės sritis – būtent tokio amžiaus yra minėtieji radiniai.
475 – 221 metais prieš Kristų šilkas ir šilko gaminiai jau tapo prieinami ir plačiajai visuomenei. Šilko gamybos technologijos, siuvinėjimas, audinio dažymas vis labiau plito. Chan dinastijos periodu gamyba dar patobulėjo, o rastų daiktų kokybė tiesiog gniaužia kvapą, kaip ir spalvų ryškumas, turtingumas bei siuvinėjimo tobulumas.
Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų imperatorius U Di nusiuntė savo pasiuntinį į vakarus, kad prailgintų kelią, kuriuo eis karavanai su šilku. Taip atsirado Didysis šilko kelias.
Žinoma, šilko gamybos paslaptis Kinijoje buvo saugoma su didžiausiu kruopštumu. Iš čia ir nerealiausi mitai apie šilko gijų atsiradimą, kurti senovės mąstytojų: jos ir ant medžių auga, ir yra gyvūno didžiuliais ragais produktas, ir tai visai ne gijos, o tam tikrų paukščių pūkai...
Už šilkmedžio ir šilkaverpių kontrabandą pagal kinų įstatymus buvo baudžiama mirtimi. Tačiau pelno siekis (o juk šilkas buvo vertinamas kaip auksas tiesiogine žodžio prasme) nugalėjo.
Maždaug penktajame amžiuje šilkas buvo išvežtas iš Kinijos. Vienu metu prasidėjo jo gamyba keliose pasaulio šalyse. Legenda vėl byloja, kad vienas gudrus indų radža pasipiršo kinų princesei. O kraičio pageidavo... Atspėkite, ko? Ir vargšė nuotaka atsivežė šilkaverpio lervų ir šilkmedžio sėklų. Tiesiog savo aukštoje vestuvinėje šukuosenoje.
Viduržemio jūros šalyse šilko audinio gamyba paplito tuo laiku, kai į Konstantinopolį iš Kinijos pirmą kartą pristatyti šilkaverpio kiaušinėliai. Piligrimų vaidmenį atliko vienuoliai, slėpę lervas savo lazdų ertmėse.
Viduramžiais šilko pramonė tapo viena pagrindinių Venecijoje (XIII a.), Genujoje ir Florencijoje (XIV a.), Milane (XV a.). O jau XVIII a. visur Vakarų Europoje austas savas šilkas.
Stebuklingas šilkas
Šilkas – tvirtas, švelnus siūlas, ne augalinės ir ne gyvulinės kilmės. Šis siūlas išaugina šilkaverpio vikšrai. Kaip vyksta šilko „auginimo“ procesas? Iš šilkaverpių kiaušinėlių, esančių ant šilkmedžio lapų, išsirita apie dviejų milimetrų ilgio vikšrai. Jie auga greitai, nuolat ėda ir po keturių-penkių savaičių išauga iki trisdešimties milimetrų.
Paskui šilkaverpius sudeda į šiaudines dėžutes, ten jie susikuria kokonus. Šis procesas užima aštuonias dienas, šilkaverpis tampa lėliuke, o per kitas penkiolika dienų virsta drugeliu (daugiau panašiu į kandį). Tai neleidžiama, kadangi drugelis, trokšdamas laisvės, gadina šilko gijos vientisumą. Todėl prieš kurį laiką iki virsmo kokonus įkiša į krosnį, tuomet paveikia cheminiu tirpalu arba paprastu verdančiu vandeniu, kad suirtų gijas lipinanti masė. Taip kokonas suyra į gijas.
Kokono gijos kokybė priklauso nuo vabzdžio rūšies ir augalo, kuriuo jis maitinasi, lapų. Tuo paaiškinama ir šilko audinių įvairovė. Šilkaverpis – labiausiai paplitęs žemėje vabzdys-gamintojas. Jis gamina gijas taftai, atlasui, satinui, organzai, šifonui. Pats kokybiškiausias (ir žinoma, brangiausias) šilkas – iš paties kokono vidaus.
Šilko gaminiai itin kaprizingi. Jie nemėgsta vandens, ypač karšto, nepakenčia lygintuvo, o juos itin „myli“ kandys. Bet kas gi gali susilyginti su maloniu šilko baltinių švelnumu, šilko suknios gracija, skraistės intymumu ar šilko palaidinukės seksualumu?
