Pasirodo, Mijadžima – šventa vieta, žmonės čia negimsta ir nemiršta. Panašūs atvejai, matyt, nutinka, bet gimdymo namų ir kapinių šioje saloje nėra. Visas pasiruošusias gimdyti ir tuos, kurių gyvenimas priėjo logiškos pabaigos, išveža iš salos.
Taip pat čia kategoriškai draudžiama kirsti mišką ir skriausti gyvūnus. Dėl tokių negudrių taisyklių Mijadžimos gyventojai turi laimės džiaugtis vienu gražiausių planetos kampelių. Nepaliesta gamta čia taikiai klesti šalia gyvenamųjų ir prekybinių kvartalų, saloje gyvena tūkstančiai paukščių ir gyvūnų.
Pirmas dalykas, man sukėlęs šoką išlipus iš laivo – be galo daug elnių, kurie laisvai vaikštinėja šaligatviais, nė kiek nesibijodami žmonių. Dar daugiau, šie itin simpatingi padarai prašinėja turistų maisto ir meiliai laižo rankas. Buvau taip pakerėta, kad nesilioviau fotografavusi ir maldavau draugiškų japonų įamžinti mane su geraisiais „Bembiais“. Beje, maži elniukai stebėtinai primena mažylį iš animacinio filmuko.
Pasimėgavusi gyvūnų draugija, nusprendžiau susipažinti su kitomis salos įžymybėmis. „Plaukiojanti šventovė“, kuri, regis, išties plūduriuoja ant vandens (iš arčiau pasižiūrėjus pasirodė, kad statinys laikosi ant polių), žymieji oranžinės ir raudonos spalvos vartai į Icukumos šventovę...
Vėliau, nukakusi į prekybinius kvartalus, prisipirkau marias atvirukų tais pačiais vartų ir šventovės vaizdais, įamžintais įvairiais rakursais skirtingu paros metu, ir kelias man taip patikusių elnių figūrėles.
Mijadžimoje taip pat yra žinomas klevų parkas. Mano apsilankymo metu jis atrodė gan įprastai, bet nusipirkau atviruką, kuriame pavaizduota, kaip jis atrodo rudenį. Tai tikrai įspūdingas reginys. Jei pavyks, būtinai atvažiuosiu į salą spalį, kad dar sykį savomis akimis pamatyčiau tą stebuklą.
Kitas kelionės po Mijadžimą punktas buvo didžiulis okeanariumas, kur surinkta gausybė jūrų gyventojų. Meilė mieliems padarams privertė ilgam sustingti prie apvalaus langelio, prie kurio prigludo delfino snukutis, ir prie akvariumo, kur pliuškenosi žuvys - klounai.
Pasirodo, animacinio filmo „Ieškant Nemo“ kūrėjai nė kiek neperdėjo. Klounas ir atrodo būtent taip! Jūrų arkliukas, kurį aš, prisipažinsiu, mažiau pirmą kartą, taip pat mane ilgam patraukė. Kai jau išėjau iš pastato ir patraukiau link zoologijos sodo, kaip tik atėjo pingvinų pietų metas, taigi nusipirkau žuvies kibirėlį, kad savomis rankomis pašerčiau tuos žavius sutvėrimus.
Pasivaikščiojimas po suvenyrų krautuvėles ir pasisėdėjimas kavinėje truko ne mažiau dviejų valandų. Paragavau klevo lapų formos pyragėlių su klevų sirupo įdaru, kuriuos saloje kepa visur, ir pripirkau tiek suvenyrų, kad vos galėjau nunešti iki laivo.
Deja, taip ir nepabuvojau vadinamojoje „Aukštutinėje Mijadžimoje“, nes keliauti vienai mišku, kuriame knibžda laukinių beždžionių, buvo baisoka.
Ir dar prisiminiau atvejį, kai prieš porą metų su vyru ilsėjomės prie jūros ir nusprendėme nusifotografuoti su maža beždžionėle. Viskas baigėsi ne itin gerai. „Mielasis“ padarėlis nežinia kodėl gan stipriai įkando man į ranką ir sukėlė nemažai rūpesčių. Tad kelionę į kalną atidėjau vėlesniam laikui, kai su kartu galės nuvykti kas nors iš mano draugų.
