Vienas po kito mums gimė du vaikai. Antrojo nė nenorėjau gimdyti, buvau jau operacinėje, kai apsisprendžiau išsaugoti šią gyvybę. Tačiau namuose niekas nesikeitė. Lyg ir rūpinosi šeima, uždirbinėjo pinigus, tačiau kartu trūko švelnumo, meilės, pagarbos, paramos. Ačiū Dievui, nemušė. Bet psichologinio smurto užteko...
Negaliu sakyti, kad vyras nesirūpino šeima, priešingai, viską skyrė šeimai, ką uždirbdavo, viską atiduodavo man. Bet man to nepakako. Man reikėjo žmogaus šalia, o ne pinigų. Kitas dalykas, užaugęs nemeilėje, gatvėje, mylėti nemokėjo. Sako, myliu, o po to pasiunčia ant trijų raidžių.
Daug ašarų išliejau. Po truputį virtau pilka pelyte, nors viduje gyveno viesulas.
Galiausiai mano vyras ėmė dirbti darbą, susijusį su nuolatinėmis komandiruotėmis. Grįždavo dienai kitai, o po to vėl komandiruotė.
Pakeičiau darbą ir kartą, visai netikėtai susipažinau su vienu bendradarbiu. Akimirksniu įsiliepsnojo meilė, ji virto aistra, o ilgainiui išsirutuliojo į gražius santykius. Žinau, kad įsimylėjau jį, nes jis buvo šiltas, mielas, geras, ištikimas, atidus. Jame tilpo viskas, ko neturėjo mano vyras. Be to, jis priminė man tą vyro modelį, koks buvo mano tėvų šeimoje.
Meilė užsitęsė ištisus 7 metus. Slapčia susitikinėjame, mylime, mylimės, bendraujame. Mylimasis man nė karto nebuvo neištikimas, neatidus. Jis manęs vis laukė, galiausiai ėmė reikalauti skyrybų. Lyg ir to norėjau visą tą laiką, su vyru atšalau, kartu nemiegame, niekur nevažiuojame, atsiribojau nuo jo siena, bet skirtis bijau.
Žinau, kad mylimasis amžinai nelauks, tiesiog paliks mane, nes neišsiskyriau, nesusituokiau su juo. O aš sumaištyje. Myliu jį, meilužį, o vyro gailiu. O gal savęs gailiu? Ką daryti šioje situacijoje?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kaip neretai būna, taip ir šiuo atveju, sunkumas užgula mus tada, kai tenka apsispręsti. Net jei tai ir nėra mums labai miela ir priimtina, kai ateina laikas su kuo nors atsisveikinti, pradedame trypčioti vietoje, svarstyti. Bijome paleisti, keisti, pasiimti tai, ko gal būt iki šiol labai troškome. Visgi tai galima paaiškinti.
Neretai dvigubus santykius palaikantys asmenys iš dviejų žmonių nusilipdo sau vieną - trokštamą. Vyras, kuris daugiau vertė kentėti, nei suteikė džiaugsmo, jums yra finansinio stabilumo, gal net sąlyginio saugumo garantas. Būdama su juo visuomenėje jūs esate ištekėjusi moteris, turintį šeimą. Manau, nemažą vaidmenį vaidina ir tai, kad jis yra jūsų vaikų tėvas. Net ir nebūdamas švelnus, ir net atvirkščiai - demonstruodamas daugiau grubumo, jis jums reikalingas kaip žmogus, kuris suteikia jūsų gyvenimui rėmus.
Tuo tarpu mylimasis, jūs jį taip ir vadinate, yra bene kiekvienos moters svajonė: švelnus, pažadinantis jumyse moterį, duodantis tai, ko vyras šykštėjo, o gal negebėjo duoti. Natūralu, kad su laiku jam nebeužtenka būti tik antrojo plano veikėju jūsų gyvenime. Gerai suprantamas jo noras nuversti savo konkurentą – jūsų vyrą – ir tapti vieninteliu. Tačiau ką daryti jums?
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad šiuo atveju jūs esate ta, kuri valdo situaciją. Reikėtų pripažinti, kad gana ilgą laiką (septynerius metus), turėjote ir saugumą, ir tai, ko troško jūsų širdis. Deja, abu šalia buvę vyrai, galėjo džiaugtis nepilnu jūsų santykiu. Ir net jei jūsų poreikis yra suprantamas, vis dėl to jis nėra teisingas jų atžvilgiu.
Dar vienas svarbus dalykas, galvojant apie santykius su partneriu, nesvarbu, kurį pasirinktumėte, yra tas, kad brandus santykių pagrindas yra grįstas ne reikalavimais, o norais. Vadinasi, mes galime norėti, kad su mumis būtų mūsų įsivaizduojamu būdu, tačiau niekas to neprivalo. Siekdami norimų santykių, pirmiausia turime stengtis, kad šalia esantis žmogus jaustųsi gerbiamas. Dvigubų santykių atveju, to negali jausti nė vienas iš vyrų. Reikėtų pamąstyti apie tai, kiek jūsų gyvenime užima reikalavimai iš partnerių, o kiek - davimas?
Pereinant prie apibendrinimo, dar norėčiau iškelti klausimą. Minėjote, kad gaila vyro. Kas sukelia tą gailestį? Ar labiau gaila, ar labiau nedrąsu prisipažinti ir nutraukti santykius? Ar tikrai daugiau galvojate apie šalia esančius žmones, o gal vis dėl to ir pačiai nėra taip jauku?
Nereikėtų bijoti, kad vis dėl to daugiau rūpinatės savimi. Tai yra žmogiška ir natūralu. Visgi prieš darant kokius nors sprendimus reikėtų būti atvirai su savo jausmais. Bet kokius atveju, apgaudinėjamo žmogaus arba žmogaus, kurį vadinate mylimuoju, tačiau negalite atsiduoti visiškai, gaila labiau.
Ir pabaigai pasinaudosiu psichiatro G. Dacquino mintimi, jog neištikimas žmogus turėtų elgtis teisingai ne tik su savimi, bet ir su šalia esančiais. Verčiau išsiskirti ar atsiskirti, užuot leidus sau gyventi dvigubą gyvenimą. Tad jei jau klausiate ką daryti, tai atsakymas vienas – išdrįskite pasirinkti. Iš to, ką parašėte, panašu, kad žinote kur link krypsta širdis, belieka pasielgti sąžiningai su abiem vyrais. Jie abu jums daug suteikė.
Sėkmės. Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
