Per pasninką galima valgyti duonos, daržovių (taip pat ir ankštinių), vaisių, uogų, grybų, riešutų, medaus, augalinio aliejaus, gerti kisieliaus, kompoto. Draudžiama valgyti mėsos bei pieno produktų, kiaušinių, žuvies ir netgi kramtyti gumą, mat jos sudėtyje gali būti gyvulinės kilmės želatinos.
Ypač griežtai reikalaujama laikytis pasninko reikalavimų pirmąją ir paskutiniąją savaites – tada galima valgyti tik termiškai neapdorotą maistą ir tik du kartus per dieną. Pirmąjį Didžiojo pasninko pirmadienį geriamas tik vanduo. Kitais pasninko pirmadieniais, trečiadieniais bei penktadieniais apsiribojama tik sausu maistu – vaisiais, duona, riešutais. Karšto maisto – daržovių, košių, grybų (be riebalų!) galima valgyti tik antradieniais ir ketvirtadieniais.
Griežtų pasninko reikalavimų gali nesilaikyti nėščios moterys bei maitinančios motinos, vaikai, silpnos sveikatos žmonės.
Žydams pasninko dieną negalima praustis
Pasninko dienų judėjų kalendoriuje palyginti mažai. Viena svarbiausių - Jom Kipuras – Paskutiniojo teismo, arba Atpirkimo, diena. Žydai tiki, kad tą dieną baigsis Paskutinis teismas ir visi atgailavusieji už nuodėmes gaus atleidimą. Jom Kipuro išvakarėse įprasta surengti šventines vaišes, per kurias susirinkusieji gausiai pavalgo, o paskui parą dvi nė kąsnio į burną negalima imti.
Tiša Be-Av (Devintoji Ava) – dar vienas parą trunkantis judėjų pasninkas. Šią dieną draudžiama valgyti ir gerti, praustis (netgi plauti rankas), naudoti parfumeriją, avėti odinę avalynę, mylėtis.
Visi judėjų pasninkai prasideda patekant saulei ir baigiasi jai nusileidus. Jokių ypatingų ritualų nėra, tiesiog tuo laiku tikintieji nieko nevalgo ir negeria. O žydų Velykų išvakarėse pasninko privalo laikytis tik vyriausieji sūnūs.
Jeigu pasninkas (išskyrus Jom Kipurą) pasitaiko šeštadienį, jis nukeliamas kitai dienai. Pasninkauti taip pat negalima per šventes ir per mėnulio jaunatį. Žydų šventėms būdingi tam tikri mitybos reikalavimai. Pavyzdžiui, Velykų išvakarėse privalu atsisakyti bet kokio rauginto maisto.
Žydams labai svarbūs tinkami mitybos įstatymai, vadinami kašrutu. Šie įstatymai remiasi Toroje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, apie maisto ruošimo būdus. Košerinis maistas yra visų rūšių augalinis maistas, kanopinių gyvulių, išskyrus kiaulę, mėsa, paukštiena, žuvis su žvynais (jūros gėrybės žvynų neturi, taigi košeriniam maistui netinka).
Draudžiama sumaišyti pieno ir mėsos produktus, be to, negalima maistui naudoti gyvulių kraujo ir vidaus organų riebalų, vartoti majonezo, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruošto vyno.
Musulmonams draudžiama gerti alkoholio
Svarbiausias musulmonų pasninkas trunka visą šventąjį Ramadano mėnesį. Tai - vienintelis pasninkas, kurio privaloma laikytis kiekvienam musulmonui. Per Ramadaną šviesiu paros metu negalima nei valgyti, nei gerti, nei mylėtis. Likus dviem valandoms iki saulėtekio, musulmonas gali pavalgyti, paskui teks laukti saulėlydžio, kol visi draudimai išnyks ir bus galima mėgautis įprastais mėsos patiekalais, saldumynais.
Musulmonų religija turi nemažai keistų mitybos taisyklių (reikia pastebėti, pakankamai gerų sveikatos prasme). Nepatartina nuolat, be jokios pertraukos valgyti mėsos, bet ir negalima atsisakyti jos ilgiau nei 40 dienų. Suvalgius žuvies, negalima gerti pieno. Virtos mėsos negalima valgyti kartu su kepta. Karšti, šalti, minkšti ir kieti maisto produktai turi būti valgomi atskirai. Maistą ir gėrimus galima imti tik dešiniąja ranka. Duona – šventas produktas, jos negalima mėtyti, spardyti, ji nepjaunama peiliu, tik laužoma. Vanduo išgeriamas tik atsisėdus ir ne iš karto: pirmąjį kartą – vienas gurkšnis, antrąjį – trys, o trečiąjį – penki.
Koranas musulmonams draudžia valgyti kiaulieną, žvėrieną ir gyvulių, kuriems nebuvo nuleistas kraujas, mėsą. Draudžiama gerti alkoholinius gėrimus.
Induistai nėra griežti vegetarai
Šiai religijai nėra būdingi pasninkai. Aukščiausių kastų induistai – griežti vegetarai. Teoriškai visi budistai turėtų nevalgyti tų padarų, kurie kažkada bėgiojo, šliaužiojo ar skraidžiojo. Jie teigia, kad bet koks gyvas padaras turi sielą, kuri reinkarnuojasi. Tačiau vis dėlto daugelis budistų valgo mėsą. Pavyzdžiui, vietnamiečiai, Birmos gyventojai valgo žuvį, kiaulieną, paukštieną.
Tailandiečiai kuklų valgiaraštį mielai papildo vėžliais, gyvatėmis, lauko žiurkėmis, o laosiečiai – dar ir šikšnosparniais bei skruzdžių kiaušiniais. Kai kurie Pietryčių Azijos gyventojai mielai per pietus ar vakarienę suvalgytų šunienos. Vis dėlto budistai nesureikšmina maisto ir gyventi stengiasi ne dėl pilvo malonumų. Prieš ir per didžiąsias šventes yra įprasta organizmą išvalyti kelias dienas trunkančiu badavimu.
