Pareigingai domisi „kultūra“ („l“ tariama minkštai), t.y. skaito atitinkamą laikraščių skyrelį, lankosi knygų mugėse, užpildo sales pasisėdėjimų su rašytojais (arba žymiais Lietuvos filosofais, kilniai sutikusiais pagyvinti kokio nors Panevėžio „kultūrinį gyvenimą“) metu, kolekcionuoja „garsių žmonių“ mintis (didžiausiu iš visų laiko Karolį Woytylą) ir autografus, kalba „inteligentišku“ („braškės su cukrumi“) diapazonu, nuoširdžiai baisisi pastebėję, kad pasaulyje esama „negerų žmonių“, sekmadieniais nepraleidžia mišių, Naujuosius sutinka su „Traviata“, turi polinkį ivanauskaitiškai „Rytų mistikai“, daug ir giliai jaučia, niekina racionalumą, o katarsį patiria klausydami liaudiškų sutartinių. Kartais net rašo „sielos virpesius“ fiksuojančius eilėraščius.
Bet labiausiai ši pavydėtina žmonių atmaina pasimato tada, kai, metę savo kuklius kasdienius darbus, jie užlipa į tribūną ir pasako ką nors apie visuomenę – ką nors tikro ir svarbaus. Ypač kai mano, kad visuomenei iškilo pavojus – o taip, reikia pripažinti, nutinka gana dažnai. „Žmonės, - sušunka kuris nors iš jų – kur einate? Sustokite ir apsidairykite! Jus ištiko dvasinė krizė! Esate nedvasingi ateistai-kosmopolitai-materialistai. Jus sugadino sovietinė sistema, o dabar toliau gadina Vakarai, kuriuose jau leidžiasi saulė!“.
Man labiau rūpi kapstyti paviršių, didybę ir gelmę paliekant dvasiškai vertingiems tų dalykų ekspertams. Pavyzdžiui, jei esama (tikiu, kai geri žmonės man sako) „dvasinių“ vertybių, tai, logiškai galvojant, turėtų būti ir kitokių, „nedvasinių“, kurios, matyt, turėtų reikšti „nedvasinių“ (materialių) dalykų vertinimą. Tačiau bet koks bet kieno vertinimas yra būtent VERTINIMAS (kažkieno nusiteikimas priskirti tam dalykui vertę), o ne objektyviai (nepriklausomai nuo mūsų nusiteikimo vertinti ar nevertinti) egzistuojantis „materijos“ (ar „dvasios“) darinys.
O tai reiškia, kad „savaime vertingų (ar nevertingų)“ dalykų nėra ir niekada nebus, kad vertinimai ir vertybės tėra asmenų ar grupių vienaip ar kitaip motyvuotos dispozicijos elgtis tam tikru būdu, dėl kurių visada galima iš esmės ginčytis. Vertybės – ne tai, kas tiesiog yra, o tai, kas kam nors svarbu (ir kam nors nesvarbu). O svarbumą ar nesvarbumą reikia pagrįsti. O pagrindimas visada iš principo atviras kontrargumentams.
Užtemdyti šitą atvirumą ir neaiškumą – pagrindinis kiekvienos ideologijos (liepiančios ką nors vertinti) tikslas. „Dvasinės krizės“ ideologema kaip tik tai ir daro: pateikia save kaip absoliučiai aiškią, besąlygiškai kažkam įpareigojančią ir mobilizuojančią sąvoką, kuria „aiškinami“ visi kiti neaiškūs dalykai ir kurios aiškinamąja galia abejoti diskurso viduje griežtai draudžiama.
Todėl kalbas apie „dvasinę krizę“ priskirčiau reklamos žanrui – „dvasinių produktų“ reklamos, kuria užsiima atitinkamos suinteresuotos „firmos“. Klasikinė reklamos strategija – sukurti produktui poreikį: iš pradžių reikia reklamos adresatą sukrėsti, išgąsdinti, pateikiant jam atitinkamą situacijos vaizdą (jums – „dvasinė krizė“, o tai siaubinga), o po to – pasiūlyti receptą-panacėją („dvasines vertybes“), nurodant, kur kreiptis.
P.S. Keista: kodėl įmitęs, stuomeningas kvailokas Jurgis, persekiojantis mažą, išsigandusį, susitraukusį, visai nebaisų drakoną (būtent taip dažnai vaizduojama liaudies ikonografijoje) suvokiamas kaip triumfuojančio Teisingumo alegorija?