Bene taikliausiai džentelmeno sąvoką apibrėžė didysis anglų džentelmenas Bertranas Raselas: „Džentelmenas – tai žmogus, su kuriuo bendraudamas pats jautiesi džentelmenu“.
Džentelmeno (švelnus, romus, kilmingas – angl.) sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę, kaip sakoma, „geroje šeimoje“. Prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai.
Džentelmenas turėjo būti gerai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu. XIX ir XX amžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus, paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Štai kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu.
Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose. Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai – baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis.
Džentelmeno, kitaip - riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus.
A. Čartoryskio „Riterio katekizme“ rašoma, kad šlėkta turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis – apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margais drabužiais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo „keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis“.
Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labai ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius bei situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs „Džentelmeno kodeksas“.
Kitas džentelmeno požymis – manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atspindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje.
Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara.
Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose.
Be gero elgesio, praeities „Džentelmeno kodekse“ buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka – garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingam. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius „Ledi ir džentelmenai“. Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi „Džentelmeno kodekso“ reikalavimų, kiti juos paprasčiausiai ignoruoja.