Jei tai jūsų vyriškio idealas... ką gi, nesate vieniša. Kai amerikiečių firma „Prince & Associates“, atlikdama tyrimus, uždavė trisdešimties-keturiasdešimties metų moterims klausimą, ar jos galėtų ištekėti dėl pinigų, teigiamai atsakė 75 procentai. Tai nemažai. Vis dėlto, prieš išsiruošdama į medžioklę kiek pagalvokite. Iš pažiūros šis gyvenimo būdas atrodo viliojančiai, bet už jį, kaip ir už visus gerus dalykus, tenka susimokėti.
Pirmiausia geriau pamirškite apie svajones sėdėti elitinių klubų VIP zonose, geriant butelį po butelio šampaną „Cristal“. Rimti žmonės taip nesielgia. Kodėl? Todėl, kad tuo metu jie jau seniai kietai miega namie. Paklauskite manęs: beveik ketverius metus gyvenau komendanto valandos sąlygomis: dešimtą vakaro reikėjo eiti miegoti. To reikalavo mano vaikinas (dabar jau buvęs), dirbęs banke. Sičio darbuotojui, kuris darbe sprendžia milijonų svarų likimą ir nesėkmės atveju gali visą banką paleisti vėjais, miegas – svarbiausia. Kad mano vaikinas turėtų vilčių sutriuškinti konkurentus, jo smegenims reikėjo poilsio.
Taigi kas vakarą devynios trisdešimt mes valėmės dantis voniose (kiekvienas savo) ir dešimtą gesindavome šviesą.
Ar tu pavargai, ar dar norėtum pasėdėti – tai nesvarbu. Nemiga? To grafikas išvis nenumato. Jei imsi vartytis ar blaškytis per miegus, trukdysi jo brangiam poilsiui; tai reiškia, kad jei negali sumerkti akių, kad ir kiek avių beskaičiuotum, tave išvys į svečių kambarį – juk jis turi ramiai išmiegoti aštuonias valandas.
Na, gerai, o seksas? Juk šie jaunuoliai su padidėjusiu testosterono kiekiu veikiausiai lovoje nenuilstantys? Čia irgi teks apsieiti be didelių norų: visa, kas nesusiję su pinigų uždirbimu, tokiam vyrui antroje vietoje. Jei jis susirūpinęs rizikingu sandėriu, bus toks nervingas, kad net trys supermodeliai nepažadintų jame žvėries. Tiesa, tu galėsi sau leisti prabangą vartytis lovoje kiek širdis geidžia, bet jis šoka iš lovos šeštą ryto, čia pat tikrinasi paštą ir biržos duomenis. Ir tik paskui lenda po dušu.
Rimti žmonės trokšta tvarkos ir tikslaus jų taisyklių paisymo; chaoso jiems ir darbe pakanka. Taigi žinokite: jis tikėsis, kad buitis bus sutvarkyta tiksliai kaip laikrodis – viskas turi būti tylu ramu, be mažiausių trukdžių. Jūsų vyriškio drabužinė bus minimalizmo triumfas: sluoksniai nepriekaištingai baltų marškinių, pagal spalvą sukabinti specialiai jam siūti kostiumai, batai už penkis šimtus svarų perregimose dėžėse – kad patogiau būtų juos rasti, sąsagos rankogaliams, kurios visada turi būti po ranka. Baltiniai – visada vienodi, balti, išimtinai iš „Calvin Klein“ ar „Armani“.
Laikrodis Sičio vyriškiams – kaip madingos geriausių dizainerių rankinės moterims. Susitaikykite su tuo, kad jo laikrodžių kolekcija kainuoja daugiau nei kotedžas dviem šeimoms pietų Londone. Patek Phillipe, IWC, Franck Muller – vieni laikrodžiai dienai, kiti vakarui, treti sportui ir panašiai.
Kai aš pirmąsyk peržengiau savo vaikino namų slenkstį (kartoju, jau buvusio), mane apėmė jausmas, lyg būčiau užklydusi į „Amerikos psichopato“ filmavimo aikštelę. „Tu neapsirikai – tu tikrai čia gyveni?“ – paklausiau. Ten buvo tylu, absoliučiai švaru, niekas niekur nesimėtė. Mano vyriškis sunkiai dirbo, kad leistų sau gyventi šiuose namuose, bet nors juose faktiškai net negyveno – didžiąją laiko dalį praleisdavo kitur – mėgo, kad viskas atrodytų lyg prieš fotosesiją žurnalui „House & Garden“. Buvo neįmanoma įsivaizduoti vaikščiojimo po namus su batais, mažus vaikus ar net taurę raudonojo vyno.
Taigi visą savaitę tu miegojai tyliai kaip pelė, dieną nusivarydavai nuo kojų, stengdamasi, kad buityje viskas eitų kaip sviestu patepta, ir štai atėjo penktadienio vakaras. Tau siaubingai norisi į miestą. Sąžinė jam neleidžia atsisakyti, ir štai sėdite prabangiame restorane, o jis spokso į tuštumą; jam žiauriai norisi miego, kaip kad narkomanui – heroino.
Banko tarnautojų merginos suvokia, kad jų gyvenimas tiksliai atitinka rinkos tendencijas. Kai tavo vyriškio reikalai klostosi gerai, tave lydi šampanas ir adrenalinas. Bet vos tik kas ne taip, o paprastai katastrofos būna tiesiog baisios – sėdėsi su juo nuleidusi žaliuzes, murmėdama paguodos žodžius, kol jis kovoja su nerviniu priepuoliu.
Taip, sėdėsi minkštoje sportinio automobilio sėdynėje, o į automobilį kiekvienoje sankryžoje su pavydu žvelgs žmonės. Bet veikiai pradėsi jo tiesiog nekęsti, nes prieš lipdama turėsi nusiauti – maža ką, apdailą ištepsi. O dar jaudinimasis dėl įbrėžimų ar avarijų, nuolatiniai saugios vietos automobiliui pasistatyti ieškojimai, saugojimasis nuo vandalų ar vagysčių... Galiausiai imsi ilgėtis savo senuko „Golfo“.
Na, o žadėtasis poilsis? Ką gi, jis tikrai bus, ir tavo draugės pavydžiai nužiūrinės reklaminius bukletus, bet tam, kad mėgautumeisi poilsiu, tau reikia mokėti mėgautis savo pačios draugija. Aš vieniša vaikščiojau Marakeše ir Florencijoje, o mano vaikinas nuo ryto iki vakaro arba kam nors skambino telefonu, arba sėdėjo prie kompiuterio. O viename prabangiausių Dubajaus viešbučių leidau laiką kaip filme „Pasiklydę vertime“, kadangi vaikinui teko skubiai grįžti į Londoną – spręsti sudėtingos situacijos darbe.
Galbūt negalite suprasti, kodėl banko tarnautojai nemeta darbo, užsidirbę apvalią sumelę? Atsakymas paprastas: jie tai daro ne dėl darbo. Esmė ne čia. Po kelerių metų pinigai jiems tampa antraeiliu dalyku. Esmė paprasta – nugalėti, sutriuškinti priešininką visur: biržoje, teniso korte, bare ar ringe. Jie nenumaldomai siekia pergalės, taigi nė nebandykite su jais rungtyniauti.
O jei taip jau išėjo, kad jis nelaimėjo, kad jis uždirba mažiau nei jo vadovas ar kolegos, tavo užduotis – laikyti liežuvį už dantų. Jei po kažkelintos taurės šampano išsiplepėsi, kaip jį nuvylė paskutinės premijos dydis, tave išvys lauk. Banko tarnautojų merginoms reikia prisiminti, kad įvaizdis – tai viskas: būk tyli, besišypsanti pagalbininkė ir niekad niekam nepasakok, kiek jis uždirba, ypač kolegų draugėms ir žmonoms, kadangi ši naujiena pasklis po Sitį dar iki pirmo ekspreso kavos puodelio pirmadienio rytą.
Jei iš mano pasakojimo atrodo, kad gyventi su tokiu žmogumi – nuolatinis sunkus triūsas, nesibaiminkite. Kai mane nuvežė į „Selfridges“, pasodino jaukiame buduare, o mano asmeninė stiliaus konsultantė pradėjo man rinkti naują garderobą, vaikydama savo padėjėjas po visą parduotuvę, visai nesikankinau. Kai meiliai įsispitrijau į puikiai man tinkantį „Armani“ švarkelį ir nepriekaištingai pasiūtą „Ralph Lauren“ kostiumėlį, o sąskaita tapo išvis astronominė, mano vaikinas nė antakio nepakrutino.
Mes išėjome po valandos apsikrovę paketais, ir supratimo neturiu, kiek galiausiai jis sumokėjo, bet veikiausiai tai buvo skaičius su keturiais nuliais. Po dar vieno apsipirkimo Bond gatvėje sėdome į taksi ir nuvažiavome namo. Tai atrodė pasaka, ir man – viešųjų ryšių vadybininkei valstybinėje įstaigoje – tai tikrai buvo pasaka. Kiekvieną kartą, kai apsirengiu ką nors iš šių drabužių, jaučiuosi verta milijono dolerių ir prisimenu tą nuostabią dieną.
Taip, buvo pliusų, ir nemenkų. Kaip ramiai jautiesi žinodama, kad gali važinėti taksi ir nežiūrėti į skaičiukus. Koks malonumas vaikščioti į operos ar baleto spektaklius, neatidėliojant mėnesiais ir neperkant bilieto į paskutinę eilę.
Man nieko netrūko – nieko, ką būtų galima nupirkti už pinigus. „La Perla“, „Creme de la Mer“, kašmyras po kiekvienos komandiruotės. Savo trisdešimtmetį atšvenčiau su krūva draugų „Home Home“. Prisimindama mūsų pasižmonėjimus, tiesiog stebiuosi, kiek pinigų išleisdavome: vakarienė Paryžiuje už tūkstantį svarų, degustuojant septynių patiekalų pietus su specialiai parinktais vynais nesuskaičiuojamuose restoranuose, milžiniškos puokštės, kurios vargiai tilpo pro duris – net kurjeris išsižiodavo iš nuostabos.
Bet galiausiai joks pasaulio kašmyras negali apsaugoti tavęs nuo šaltos tiesos, kad tokie žmonės visada labiau myli pinigus ir savo darbą, o ne tave. Tave jis prisimins paskutinę – o geriausiu atveju laikys tave savo kaprizu. Jei tai gali pakęsti, jei gali gyventi užgniaužusi jausmus – sveika atvykusi į šių vyriškių pasaulį. Jis tavo, tereikia ištiesti ranką.
Bet aš to ištverti negalėjau, ir neilgai trukus po to, kai Sičio supermenas gavo eilinę premiją, matuojamą keliais milijonais svarų, susirinkau daiktus ir išėjau. Joks garderobas, jokie briliantai, jokie prabangūs viešbučiai nenumaldys skausmo dėl meilės be atsako.
Po to buvo akimirkų, kai laukdama autobuso lietuje prisimindavau savo gyvenimą kitame pasaulyje ir spėliojau, ar nebuvau per daug išdidi, per daug romantiškai užsispyrusi.
Tačiau dabar, kai vaikštau po savo naujo vaikino butą, kur karaliauja visiškas chaosas, kur galiu ramiai palikti neplautą kavos puodelį ir išmėtyti laikraščius, nieko nesigailiu. Virtuvėje mes paliekame tokią netvarką, kad baisu net pažiūrėti, mūsų drabužiai voliojasi ant laiptų, o miegoti einame vidurnaktį. Mano vaikinas važinėja palaike mašina, užversta jodinėjimo reikmenimis. Bet aš manau, kad jis tiesiog stebuklas.
Norėtųsi pasakyti, kad gyvenu pagal posakį „su mylimuoju ir trobelėje rojus“, bet mano vaikinas juristas, jo butas Čelsyje, o ateityje jis planuoja politinę karjerą konservatorių partijoje. Panašu, kad kai kurių įpročių sunku atsisakyti.
Įsimylėjusio milijonieriaus paieškos – ne ten, kur reikėtų
„Panašu į eskorto tarnybą“, - pasakė mano buto kaimynė Klaudija. Net ir nemaniau, kad ji taip sureaguos į mano pasakojimą apie „pažinčių su milijonieriais klubą“, į kurį ketinau įstoti.
Kas blogo, jei paliksiu savo anketą pažinčių tarnyboje, kur visi perspektyvūs viengungiai – tai kenčiantys nuo vienatvės vyrai, turintys mažai laiko, bet daug pinigų (vyrų stojimo į klubą sąlyga – ne mažesnis nei vieno milijono svarų vertės turtas), kurie moka dešimt tūkstančių svarų už paslaugą, o iš manęs tuo tarpu tereikalaujama „aukštojo išsilavinimo, tikslo siekimo, patrauklios išvaizdos“ ir priklausyti „kvalifikuotų specialistų“ kategorijai? Firma tikino siūlanti šansą surasti žmogų „ilgalaikiams santykiams“. Galiausiai, pasakiau aš Klaudijai, kas nenori ištekėti už milijonieriaus?
Tiesą sakant, turėjau būti akylesnė, kai anketoje internete manęs paprašė nurodyti tik savo vardą, amžių ir elektroninio pašto adresą, taip pat atsiųsti nuotrauką. Argi jie nenori sužinoti, kur dirbu, kuo domiuosi? Tačiau tiesą sužinojau tik asmeniškai susitikusi su konsultantu. Nors manęs visą valandą klausinėjo apie mano pomėgius, apie tai, ko nemėgstu, apie praeities asmeninį gyvenimą, ateities planus ir pageidavimus, buvo akivaizdu, kad mano interesai nieko nereiškia, palyginti su interesais klientų, mokančių pinigus.
Man pasiūlė du potencialius kavalierius, kurių interesai visiškai nesutapo su manaisiais: vienas buvo neaukštas, keturiasdešimt penkerių metų, mėgo gerus vynus, kitas buvo aukštas, mano amžiaus, elitinių klubų mėgėjas. Abu atmečiau ir sulaukiau nuostabos: „Juk jie multimilijonieriai“. Taip, bet aš – ne prekė, išstatyta parduoti.
