O kai dukros buvo dar visai mažytės, Gediminas jas migdydavo kankliuodamas ir dainuodamas lopšinę.
Pagoniška muzika ir vardai
„Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kanklės vaikus veikia tiesiog stebuklingai. Kol jie dar maži, dažnai sunkiai užmiega – vis vartosi, erzeliuoja, nerimsta. Kai tik imdavau skambinti kanklėmis, dukros iškart atsipalaiduodavo ir nurimdavo. Švelni jų muzika vaiką užliūliuoja beveik akimirksniu“, – šypsojosi Gediminas.
Kūdikystėje kanklių muzika ir lopšinėmis migdytos mergaitės išaugo muzikalios, mėgsta dainuoti lietuvių sutartines.
Vardai Gaudutė ir Dijuota skamba kiek neįprastai, nors iš tiesų jie turi senas lietuviškas tradicijas, menančias pagonybės laikus. „Yra daugybė gražių, bet pamirštų senųjų lietuviškų vardų, – samprotavo Gediminas. – Jie skambūs ir taurūs. Kaip kadaise, prieškariu, „atgimė“ Vytauto, Gedimino, Mindaugo vardai, ilgą laiką buvę pamiršti, taip kada nors bus prisiminti ir senieji mūsų protėvių vardai“, – vylėsi vyras. Kai kuriuos pagoniškus vardus galima aptikti ir šiuolaikiniuose vardynuose.
„Bet duodamas vaikui vardą turi labai atsakingai jį parinkti. Ne veltui senovėje tikėta, kad geras vardas žmogui nušviečia gyvenimo kelią, o blogas gali ir trukdyti“, – įsitikinęs G.Žilys.
Irenos ir Gedimino dukros gimė kaip ir dauguma vaikų – ligoninėje. „Pagoniškai“, tai yra savo namuose, susilaukti atžalų tėvai nesiryžo.
„Ir nė kiek dėl to nesigailime. Tiesa, su žmona iš anksto susitarėme dėl tam tikrų sąlygų: jei tik bus įmanoma, gimdymo metu nenaudoti jokių vaistų. Jų ir neprireikė. Po abiejų gimdymų pasiėmėme placentą“, – prisiminimais dalijosi šeimos tėvas.
Istorikė pamilo sargą
Su žmona Irena Gediminas susipažino Vilniaus Žemutinėje pilyje. Ten vyko archeologiniai kasinėjimai, studentų talkos. Jose dalyvavo ir tuo metu istoriją studijavusi Irena, o Gediminas dirbo pilies sargu.
Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs vyras jau senokai nesargauja – groja folkroko grupėje „Atalyja“ bosine gitara ir kanklėmis, bendradarbiauja su aktorių trupe „Teatriukas“ ir Vilniaus dailės akademijos folkloro ansambliu.
Pagoniškomis tradicijomis sutuoktiniai susidomėjo atgimimo laikotarpiu.
„Kaip ir daugelis jaunų žmonių, ieškojome savo tapatybės. O pagonybė lietuviui yra prigimtinis dalykas“, – aiškino vyriškis. Būdamas muzikas, Gediminas lengvai pritapo prie etninio judėjimo, puoselėjančio senovines lietuvių dainas, pasakas ir padavimus.
Namuose apeigų neatlieka
Visa šeima dažnai lankosi vietose, kur tvyro lietuviška dvasia, bet nėra turistų minių, visada švenčia senąsias lietuvių šventes.
O kuo gi skiriasi pagoniškos ir daugeliui mūsų įprastos šventės? Gediminas tik šypteli, mat skirtumas – nedidelis: beveik visos pagoniškos lietuvių šventės per šimtmečius tik šiek tiek transformavosi, o iš esmės mes visi jas švenčiame ir šiandien.
„Tiek Kalėdos, tiek Rasos, tiek Velykos buvo švenčiamos ir pagonybės laikais. Tie patys patiekalai valgomi ir šiandien, tiesiog mes pamiršome jų prasmę. Mažiau deginame ugnį, o tai mūsų protėviams buvo svarbu“, – vardijo vyras.
Jis priminė, kad ir šiandien kiekvienas, linkėdamas kam laimingo kelio ar laimingos dienos, dažnai to net nežinodamas kreipiasi į deivę Laimą, kuri lemia žmogaus likimą. „Lietuvoje yra išlikę daugybė vaizdinių, sąvokų, papročių iš pagonybės, kurie tiesiog įaugę į mūsų kraują, – įsitikinęs Gediminas. – Laimė, mūsų itin archajiška kalba išlaikė daug senovės archetipų, kuriuos vartojame ir šiandien.“
Nors Žilių šeima itin domisi pagonybės tradicijomis, jokių specialių apeigų namuose neatlieka. Pagoniška dvasia auklėjamos dukros taip pat mažai kuo skiriasi nuo daugelio vaikų. Na, gal tik šiek tiek.
„Pastebiu, kad jos kiek labiau nei jų bendraamžiai myli gamtą ir vertina aplinką, kurioje gyvena. Bet Gaudutė ir Dijuota greičiausiai taip elgiasi nesąmoningai, kopijuodamos mus“, – šyptelėjo tėvas.
