Logiška, kad darbdaviui turi rūpėti tik tai, ar žmogus yra pakankamai kvalifikuotas ir turi reikiamos patirties konkrečiam darbui atlikti. Visa kita jo neturėtų dominti. Tačiau daugelį personalo skyriaus specialistų kažkodėl domina patys keičiausi klausimai. Kaip klausimas „Ar jūs kairiarankis?“ gali būti susijęs su žmogaus gebėjimais gerai atlikti buhalterio darbą, į pokalbį dėl kurio jis atėjo? O gal žinia, kad žmogus buvo vedęs penkis kartus, padės darbdaviui apsispręsti, ar jis galės tinkamai pardavinėti mobiliuosius telefonus, nešioti paštą ar vadovauti gamyklai? Mažai tikėtina.
Vienintelis atvejis, kai tokios informacijos kaupimas gali būti iš dalies pateisinamas, tai tada, kai darbovietės nori įdarbinti proporcingai vienodai baltųjų, juodaodžių, gėjų, lesbiečių, musulmonų, anglikonų, neįgaliųjų, sveikųjų ir t.t. Tačiau dauguma darbdavių asmeninius klausimus uždavinėja visai ne todėl, jog nori, kad jų vadovaujamas kolektyvas būtų kuo margesnis, tuo pradžiugindami kovotojus už lygias teises, bet todėl, kad nori surinkti apie būsimąjį darbuotoją visą įmanomą informaciją. Kitaip tariant, geriau jį pažinti.
Tačiau ar žmogus šiais laikais visai nebeturi teisės į asmeninį gyvenimą? Ar norėdamas gauti darbą jis turi pateikti pažymą apie išlaikytinių skaičių ar savo šeimos genealoginį medį? Na, nebent jis pats norėtų žengti šį žingsnį ir per neformalų kolegų susitikimą bare užsiminti, kad sūnui prastai sekasi matematika, kad buvusi žmona reikalauja alimentų ar kad artėja pensija.
Tačiau daryti to per pirmąjį ir galbūt paskutinį pasimatymą su visiškai jam nepažįstamu žmogumi, kuris galbūt taps, o galbūt ir netaps jo darbdaviu, jis neprivalės. Juos, mus ir kiekvieną, turintį, ieškantį ar dar tik ketinantį ieškoti darbo Jungtinėje Karalystėje, nuo šiol apsaugos įstatymas, kuris pažabos darbdavių smalsumą.
Organizacija „Which?“ net pagamino brošiūras, kuriose atskirai pažymėti klausimai, kurių darbdaviai negali uždavinėti per pokalbį dėl darbo, jeigu jie nenori patekti į žmogaus teisių saugotojų nemalonę.
Brošiūros sudarytojai įsitikinę, kad dienos, kai į pokalbį atėję žmonės turėjo šluostytis prakaitą, laukdami nepatogių klausimų, jau praėjo. Dabar tarp neleistinų klausimų pažymėti smalsavimai apie amžių, šeimyninį statusą, seksualinę orientaciją bei religinius įsitikinimus.
Nepatenkinti bosai jau pradėjo atakuoti organizaciją su nuogąstavimais, kad nuo šiol jie nebegalės susidaryti pilno būsimojo darbuotojo portreto, taip pat negalės būti tikri, kad vienokių ar kitokių pažiūrų žmogus galės lengvai pritapti prie kolektyvo.
Tačiau teisininkai argumentuoja, kad šie skundai laužti iš piršto, ypač tolerancija garsėjančioje JK. Juolab kad atliktų tyrimų rezultatai nedžiugina – pastaraisiais metais beveik ketvirtadalis kvalifikuotų specialistų negavo norimo darbo dėl vienokios ar kitokios diskriminacijos.
Be to, žmonėms nebereikės apsimetinėti, kad pamalonintų būsimąjį darbdavį ir atitiktų jo įsivaizduojamus idealaus darbuotojo kriterijus. Dar vienos apklausos duomenimis, iš 1000 apklaustų žmonių per pokalbį dėl darbo beveik pusė bandė apsimesti tuo, kas jie nėra, kad jų kandidatūra nebūtų atmesta.
Kokia išeitis siūloma darbdaviams, norintiems pasinerti į būsimojo darbuotojo asmenybės gelmes? Psichologiniai testai, kurie padės nustatyti, ar žmogus nėra linkęs vėluoti, meluoti, tinginiauti ar daryti dar ką nors, ko pavyzdingas darbuotojas daryti neturėtų. Ir tai sąžininga.
O visa kita tegul lieka paslaptyje. Juk visiems nebūtina žinoti, kad jūs jau seniai įkopėte į penktąjį dešimtmetį, nors išoriškai nė kiek nesiskiriate nuo savo dukros, kurios įrėmintas portretas stovi ant jūsų darbo stalo, tiesa?
