Ir įdomiausias ne pats santykis. Svarbiau ir įdomiau tai, kad daugiau kaip penkiais su puse šimto balsų daugiau atiduota už draudimų įteisinimą.

Masinis žiniasklaidos, alaus gamintojų, kai kurių labai jau liberalių politikų spaudimas ir aiškinimai, kad tik bepročiai taiko panašius draudimus, kuriems nepritaria ir negali pritarti joks blaiviai (!?...) mąstantis rinkėjas, davė labai menkus rezultatus. Gaila, laidos pabaigoje jau po balsavimo nepamatėme prieš draudimus esą rinkėjų vardu kalbėjusio išskirtinai tą vakarą savimi patenkinto pono E. Masiulio veido. Rinkėjai mažų mažiausiai įvairūs. Dar daugiau — atrodo, kad bent šį sykį rinkėjai palaiko būtent draudimus.

Tereikia pažiūrėti į dar vieną skaičiukų santykį — šį sykį į komentarus po DELFI skelbto bažnyčios hierarchų pareiškimo, kuriame itin griežtai pasisakoma už alkoholio reklamos draudimą. Rašant šį straipsnį komentarų skaičius artėjo prie aštuonių šimtų, ir skaičiuoti draudimus palaikančius balsus labai greit pabodo, nes tokių buvo aiški dauguma. „Gerai, drąsiai ir teisingai“, „abejoju, kad lietuviai tiek buki ir nesupranta, jog ažiotažas sukeltas tik nepatenkintų mažėsiančiomis pajamomis televizininkų ir alkoholio gamintojų“, „nors kartą bažnyčia nekalba marazmų“ ir daugybė kitų panašių komentarų tik patvirtina, kad tauta mažų mažiausiai abejoja, jog rungtynių translaicijų teikimas malonumas atsveria alkoholio gimdomas tragedijas. Ir labai sunku nepritarti komentatoriui, kad visos tos „nesąmonės su Švyturio šalimi ir norisi gerti gryną užkniso“.

Dabar ramiau. Pasirodo ne aš viena gyvenu tiesiog Lietuvoje, o ne kažkokioje neaiškioje kažkokio neaiškaus švyturio (būtent taip, mažąja: būkime teisingi, — ne legenda, alus ir tiek, ir beje alus, už kurį pelną semiasi netgi ne lietuvių verslininkai) tėkmėje.

Aušra Maldeikienė:
Neverta net kartoti dar vienos demagogijos, kad reklamos draudimai alkoholio reklamos nesustabdys. Žinoma, vien draudimai nesustabdys, bet akivaizdu, kad būtina eliminuoti masinę alkoholio propagandą, uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse, jo prekybą visą parą ir panašiai.

Beje, būtent tikslių panašių skaičių viešinimas ir gretinimas ir būtų puikiausias argumentas kovoje prieš alkoholizmą. Ir nors suskaičiuoti netiesiogines kovos su alkoholizmu išlaidas labai sudėtinga, vis dėlto specialistų vertinimai ne pageidautini, jie — būtini.

Praėję metai buvo pažymėti politikų bandymais vienaip ar kitaip riboti alkoholio vartojimą, ir visi tokie bandymai sulaukė labai griežto atkirčio žiniasklaidoje apeluojant į esą pažeidžiamas laisvo pasirinkimo galimybes. Tačiau ar visa taip paprasta?

Prisimename draudimą vartoti alkoholį rugsėjo 1-ąją. Nors dabar nemėgstama prisiminti, tačiau tuo metu gydytojai ir mokytojai džiaugėsi, kad neblaivių vaikų buvo mažiau. Vis dažniau kalbama ir apie tai, kad būtina uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse ir naktį. Kai kritikai šaukia, kad taip bus apribotos „dorų“ piliečių teisės gerti, kai jiems norisi — kokią liūdną naktį ar rugsėjo pirmąją, noriu pateikti akivaizdų paradoksą, kurį dar vaikystėje man suformulavo tėvelis.

Jei kieno nors namuose nuolat nėra bent 5-6 butelių įvairiaus alkoholio (gero vyno, konjako, etc.), o tik nusipirkęs jis (ji) iš karto puola vartoti, vertėtų apsilankyti priklausomybės ligų centre (tai, kas paminėta netinka tik visiškiems idėjiniams abstinentams). Akivaizdu, jei vartojama, kai turima, tai reiškia, jog nesugebama sustoti. Ir tai yra priklausomybė. Jei koks ponas E. Masiulis nerimauja, kad nusipirkęs rugpjūčio 31 dieną nesugebės sulaukti rugsėjo 2-osios, tai jam galima patarti du dalykus: pirma, gal pirkti daugiau, o, antra ir tai svarbiau, gydytis nuo alkoholinės priklausomybės. Kiek prisimenu visada mano tėvų namuose, kaip ir dabar, beje, būdavo įvairausio alkoholio netikėtam svečiui. Nebūdavo ir nėra kitos sudėtinės dalies — geriančių.

Ir neverta net kartoti dar vienos demagogijos, kad reklamos draudimai alkoholio reklamos nesustabdys. Žinoma, vien draudimai nesustabdys, bet akivaizdu, kad būtina eliminuoti masinę alkoholio propagandą, uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse, jo prekybą visą parą ir panašiai. Ir tuo pat metu galvoti apie tai, kaip padėti šeimai auginti vaikus, kuriant pastariesiems galimybes turiningiau leisti laiką.

Kaip bebūtų, konservatorius A. Matulas yra pirmasis tos partijos veikėjas, kuris ne tik kalbėjo apie šeimos problemas ir jos stiprinimą, bet ir ėmėsi realių veiksmų. Tikiuosi, jis ir toliau nedvejos, kaip jo socialdemokratė kolegė. O mes (ir manau, kad ne aš viena tokia) paremsime jį per rinkimus.