Nei Kūčių, nei Kalėdų nešvenčia tik 1 procentas paklausos dalyvių.
Tokie apklausos duomenys turbūt džiugina ne vieną lietuviškų tradicijų puoselėtoją, tačiau pasidomėjus, kiek šiuolaikinių moterų ryžtasi visą dieną prasisukti virtuvėje ruošdamos dvylika Kūčių vakarienės patiekalų, skaičiai būtų kuklesni.
Daugumos miestiečių Kūčių stalus veikiausia nukraus dosnioji „Maxima“ ar kitas prekybos centras. Čia paklojus porą šimtinių gausi ir tradiciškai paruoštos silkės, ir kūčiukų.
„Gaspadinės“ – šių laikų retenybė
Garsiausia ir talentingiausia Miežiškių „gaspadinė“ Vida Petrėnienė nekantriai laukia gražiausių metų švenčių. Kūčių vakarienei, kaip ir kasmet, ji ruošia gausų stalą ir baiminasi, kad šios šventės šeimai nebus tokios ypatingos kaip anksčiau.
Mirus gražiausių gyvenimo akimirkų įkvepėjai – V.Petrėnienės motinai – gęsta ir ta daugelį metų vyravusi šventės dvasia. Tačiau miežiškietė nenuleidžia rankų ir šiais metais žada prisigaminti troškintų kopūstų, žuvies, grybų, išsikepti kūčiukų, išsivirti avižinio kisieliaus, kad viskas būtų kaip anuomet...
V. Petrėnienės pagalbos prieš šventes laukia visas miestelis. Tačiau visais metais Kūčių stalą svetimiems rengusi moteris šiemet teigė tam neturėjusi laiko.
„Per šiuo metus jau teko šeimininkauti 16 vestuvių. O kiek dar prigaminau įvairioms miestelio šventėms, sunku net suskaičiuoti. Pernai teko Velžyje Kūčias ruošti. Bet šiemet jau nebespėju, nes nebegaliu išeiti iš darbo“, – rodydama padėkas už suruoštus pietus bendruomenės renginiuose pasakojo miežiškietė.
Maisto ruoša – malonumas
Nuolatinį darbą konditerijos įmonėje turinti V. Petrėnienė prisipažino, kad gaminti kitų šventėms jai nėra tik papildomas pajamų šaltinis. Šis darbas moteriai teikia malonumą: „Gaminti man labai patinka, nes taip gali pamaloninti žmogų.
Man tai nėra sunku, tačiau daugeliui moterų tai – tikras vargas. Kartą teko ruošti vieną balių ir šeimininkė man pasakė, kad lengviau būtų „nabašnikus“ rengti nei šventiniu stalu rūpintis. Tokie žodžiai man kaip mazgote per veidą trenkė.“
Virėjos specialybę Vidai įteigė motina. Dukrai renkantis gyvenimo kelią pasiūlė mokytis to, ko pati nesugebėjo išmokyti. Todėl vos baigusi devynias klases miežiškietė įstojo į profesinę technikos mokyklą mokytis maisto ruošos specialybės.
„Mama man visada buvo autoritetas. Tik dėl jos stengiausi ir maistą gaminau taip, kad jai patiktų. Dabar jau metai kaip jos nebeturime“, – ašarų neslėpė pašnekovė.
Kūčių dvasią palaikė mama
Kitokios, pasak miežiškietės, bus šiemet ir jos šeimos Kūčios. „Tai pirmosios mūsų šventės, kurias švęsime vieni savo namuose, ir nežinau, kaip jausimės. Iki šiol buvo įprasta Kūčias valgyti pas mamą.
Čia suvažiuodavo mano broliai su šeimomis, po pirties išsimaudę arkliukais nuriedėdavome ar su rogėmis nučiuoždavome ir mes“, – su nostalgija apie praeitį kalbėjo pašnekovė.
Kūčių vakarienę Vida gamindavo pati ir tik taip, kaip reikalaudavo jos motina. Ant šventinio stalo būtinai turėdavo būti obuolių, kad kitais metais jų netrūktų. Kad bitės prineštų medaus, senolė liepdavo padėti nors šaukštelį medaus.
Jokios Kūčios nepraeidavo be avižinio kisieliaus, nors pačiai virėjai jis nelabai patinka. Tačiau tokios, anot jos, šeimos tradicijos.
Produktus Kūčioms miežiškietė ima tik iš savo ūkio: prieš šventes paskerdžia kiaulę, nusigriebia grietinės, susisuka sviesto, per vasarą prisikaupia grybų ir vaisių.
„Ko jau tikrai būdavo nebeįmanoma gauti, nusipirkdavau prekybos centre. Tačiau mano mama apie tai nieko nežinodavo, nes būtų labai nepatenkinta. Per šventes mums visada labai svarbu, kad viskas būtų pagaminta savo rankomis, ypač Kūčioms. Apskritai, niekad neperku jokių pusgaminių ir jais nevaišinu savo svečių“, – kalbėjo „gaspadinė“.
Draudimo aklai nesilaiko
V. Petrėnienė prisipažino dar niekada nėra ragavusi pirktų kūčiukų. Jų moteris prisikepa dar prieš adventą, o vėliau pasirūpina pačiai Kūčių vakarienei.
Tradiciniai Petrėnų šeimos valgiai per Kūčias, pasak Vidos, virtos bulvės, troškinta žuvis, kopūstai ir grybai.
Prie stalo sėsdama šeimininkė visada suskaičiuoja, kad būtinai būtų pagaminta dvylika patiekalų – tiek, kiek metuose mėnesių.
Labai svarbu paragauti kiekvieno valgio. Tikima, kad tas, kuris ilgiau per Kūčias valgys, ilgiau gyvens. O kas pirmas, tam kitais metais darbai geriau seksis.
Pašnekovė prisipažino, kad, nors ir būdama tikinti katalikė, su įvairiais Kūčių draudimais lazdos neperlenkia: „Man ir mama liepdavo šliukštelėti šlakelį pieno, įberti didesnį žiupsnelį cukraus ir padėti nors po taurę raudonojo vyno. Žinodama visus tuos pasninko draudimus, ji sakydavo, kad ne pats maistas svarbiausia, bet šeimos ramybė ir bendravimas šventinį vakarą. Argi blogai štai šitaip gražiai pasėdėti?“
Primena fotografijos
Prieš Kūčių vakarą V.Petrėnienės vyras Valdas visuomet geriau pašeria gyvulius. Ypač dėmesio susilaukia miežiškiečių arkliai. Juos šeima augina jau daugelį metu ir dabar šie gyvuliai – ne tik didelė pagalba kaimiečių ūkyje, bet ir pramoga.
„Turime du arklius, vieną darbinį, o kitą jodinėti. Su šiuo dalyvaujame įvairiose šventės: siauruko apiplėšimo inscenizacijose, vasaros naktigonėse. Kartais pasikinkome žirgus ir lekiame į miestelį“, – kalbėjo vienkiemyje gyvenanti moteris.
Namus šventėms Petrėnai puošia tik Kūčių dieną, kad viskas greitai nenusibostų ir vakarienė būtų ypatinga. Vidos dukros, nors jau suaugusios moterys, papuošia namus šiaudų sodais ir karpytomis snaigėmis. Kūčių stalas dengiamas senovine austa staltiese, nes šiuolaikinių margaspalvių apdangalų šioje šeimoje nepripažįstama.
Po staltiese padedamas glėbelis šieno ir vakare kiekvienas šeimos narys traukia šiaudą spėdamas, kiek dar liko gyventi.
„Visuomet norėdavome, kad ilgiausią šiaudą ištrauktų mama“, – liūdnai atsiduso pašnekovė.
Tuščia lėkštė šventinio stalo gale skiriama mirusiesiems. Po vakarienės visa gausi šeimyna būtinai fotografuojasi. Todėl, pasak V. Petrėnienės, jai Kūčios prisiminimų vakaras.
„Mama kiekvieną šventę būtinai išsiimdavo mūsų nuotraukas ir mes visi vartydavome. Nors fotografijos jau daugybę kartų matytos, nuotaika tokį vakarą būna nepakartojama“, – pasakojo miežiškietė.
Kūčių papročiai
Lietuviškų tradicijų ir papročių žinovai sako, kad mūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kai naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais. O kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčios – pavadinimo.
Tai svarbiausias apeiginės Kūčių vakarienės valgis, kuris skirtas šeimos nariams, namiškiams ir protėvių vėlėms. Gaminamas jis iš daigintų kviečių, žirnių, pupų, aguonų, riešutų, kanapių.
Patiekalą ruošusi šeimininkė viską sumaišydavo su medumi pasaldintu vandeniu.
Per apeiginę vakarienę pirmus kąsnius ir gurkšnius aukodavo vėlėms ir derlių lemiančioms dievybėms, paskui indą su kūčia siųsdavo aplink stalą. Toks valgymas turėjo lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus.
Kūčių dieną daug ir kitų būrimų, prietarų. Buvo tikima, kad jei Kūčių dieną iš miško parsiveši bent vieną vežimą malkų, visus metus darbai seksis. Žemaitijoje sakydavo, kad iki Kalėdų miške nevalia kirsti medžių. Jei nepaklausysi, ramybės neduos numirėliai.
Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi. Negalima siūti, nes avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai prieauglio susilauks.
Tikėta, kad verpti ir malti taip pat negalima, nes triukšmingi darbai gali supykinti Perkūną, o šis kitąmet sukels didžiules vasaros audras, jos pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams, žmonėms.
Kūčių vakarą buvo paprotys aplankyti bites. Bitininkai eidavo vieni pas kitus, dalindavosi medumi. Daugelyje vietovių lankydavo sodą, aprišdavo medžius. Panevėžio apylinkėse šeimininkas po Kūčių turėdavo aplankyti visus laukus, juos peržegnoti ir pasimelsti. Visa tai turėjo lemti geresnį kitų metų derlių.
