Visą šitą suprantu, tik niekaip nesugebu vyrui išaiškinti, kad turim spręsti problemą, kad abi pusės būtų patenkintos. Prašau, patarkite, ką man daryti, aš jau puolu į neviltį. Nuolatiniai nervinimaisi verčia streikuot sveikatą. Nuolatinė nuotaika, priekaištai griauna mūsų porą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jei gerai supratau, tai pagrindinė aprašyta problema yra negalėjimas bendrauti su vyro vaiku jūsų namuose. Iš to, ką parašėte, nėra iki galo aiški vyro pozicija, tačiau panašu, jog jis nėra linkęs spręsti iškilusio sunkumo.
Kadangi klausime yra pakankamai daug nežinomųjų (Kiek laiko esate susituokę? Kaip bendraujate su vyru apskritai? Kaip dažniausiai sprendžiate iškilusius sunkumus šeimoje? Kokie yra jūsų santykiai su vyro tėvais? Kokie yra vyro santykiai su jo tėvais? Kokie vyro ir jo buvusios žmonos ryšiai? Ir taip toliau...) pabandysiu pakomentuoti bendrus santykių ypatumus, kurie galėtų padėti išspręsti jūsų aprašytą problemą.
Pirmiausia kyla klausimas, kokios aplinkybės jus verčia gyventi su tėvais? Šeimos gyvenimas yra sudėtingas procesas. Pirmaisiais keliais santuokos metais vyras ir žmona turi uždavinį pažinti vienas kitą, atrasti buvimo kartu formą, išmokti konstruktyvių ir ugdančių konfliktų sprendimo būdų, kurti bendrą buitį, santykius, savo šeimos tradicijas ir panašiai. Kad du žmonės turėtų galimybę tapti šeima su visomis jei svarbiomis funkcijomis, jie privalo tiek fiziškai, tiek emociškai turėti kuo didesnę nepriklausomybę nuo tėvų, buvusių sutuoktinių ar kitų šeimai nepriklausančių asmenų.
Iššūkį priimti kitą ir išmokti sugyventi su jo visomis keistenybėmis bei savybėmis, kurias labiau norėtume pakeisti, nei su jomis egzistuoti, dar labiau apsunkina vieno iš sutuoktinio tėvų nuolatinis buvimas šalia. Šeimos, kurios apsigyvena tėvų namuose, net ir esant patiems tolerantiškiausiems ir išmintingiausiems gimdytojams, anksčiau ar vėliau susiduria su tuo, jog fizinė aplinka, net ir minimalus kitų asmenų dalyvavimas poros gyvenime, apsunkina atsakomybės prisiėmimo, konfliktų sprendimo, o tai reiškia, santykių vystymosi galimybes.
Skaitant klausimą, panašu, jog tėvų nuomonė, jų kategoriškumas ne tik nesudaro sąlygų gyventi taip, kaip jums su sutuoktiniu atrodytų teisinga, bet ir leidžia pasislėpti nuo problemos sprendimo po jų nuostatomis. Nėra jokios informacijos, kodėl gyvenate kartu su tėvais, tačiau jei yra nors menkiausia galimybė turėti savo būstą, tai būtų žingsnis į, manau, daugelio problemų sprendimą.
Jei negalite sau leisti atskiro būsto, tuomet su visa pagarba ir dėkingumu vyro tėvams turite padėti jiems suprasti, kad jūs esate savarankiška šeima ir priimate sprendimus, kurie jums yra svarbūs ir reikalingi poros išlikimui.
Priimdama savo anytos jausmus, jūs skaudinate save, prisiimate atsakomybę spręsti jos skaudulius savo sveikatos sąskaita. Drąsinčiau būti atkaklesnei siekiant, jog vyro sūnus galėtų lankytis jūsų namuose, jūsų kambaryje ar kitoje teritorijoje, kuri tuose namuose priklauso jums su vyru. Negalite tikėtis džiaugsmingo vyro tėvų pritarimo, kita vertus, tik pati galite įvertinti, ką jums lengviau išgyventi - dabartinę situaciją ar anytos jausmus, kurie greičiausiai bus nemalonūs ir nukreipti jūsų atžvilgiu. Svarbu atkakliau apginti savo poziciją vyro akyse, jog kartu privalote spręsti situaciją, kuri jums yra skaudi. Vyro dėkingumas ir pagarba tėvams yra labai sveikintinas ir gražus dalykas, tačiau jis turi būti ištikimas ir lojalus savo šeimai.
Net jei ir nesate tikinti, vis dėl to norisi atsakymą užbaigti citata iš Švento rašto, kur labai gražiai apibendrinama visa, ką vienokiu ar kitokiu būdu galėtų pakomentuoti daugelis psichologų šia tema: “Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu”(Pr 2, 24). Taigi pirmiausia svarbu tapti savarankiška šeima, o tai turėtų palengvinti sprendimo galimybes arba atidengti kitus santykių aspektus, kurie šiuo metu pasislepia po tėvų sąlygomis.
Sėkmės. Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
