Šį, dabar jau plačiai vartojamą, terminą pirmasis pasiūlė būtent Butano karalius Jigme`as Singye`as Wangchuckas.
„Ideologija Butano plėtros tikslus visuomet jungia su laimės paieška“, – trumpai apibendrina kitas šalies valdžios pareigūnas. Neliestos gamtos ir unikalios kultūros Butanui iki šiol pavyko apriboti kitokių vertybių invaziją – nors ir užtektinai šiuolaikiška, šalis tiki, jog turi nedaug ko pasimokyti iš Vakarų valstybių pavyzdžio.
Tad dėl „laimės“ politikos valstybėje Butano sprendimai, smarkiai besiskiriantys nuo tų, kuriuos priima šalys, siekiančios tiesiog ekonominės sėkmės.
Butano ūkio plėtra stabili, bet lėtesnė, tad gyventojai ne tokie turtingi, kokie galėtų būti, tačiau laimės jiems bandoma atseikėti kitais būdais.
Pavyzdžiui, Butano sostinėje Thimpu – aiškus reklamos „stygius“. Neseniai miestas, nenorėdamas leisti plisti vartotojiškumui, „ištrėmė“ „Coca Colos“ ir „Pepsi“ reklaminius stendus.
Valstybė taip pat buvo paskutinioji pasaulyje, įsivedusi televiziją. Tai padaryta tik 1999 metais. Ką tik čia jau atsisakyta tokių „nedaug prie laimės prisidedančių“ kanalų kaip MTV ar imtynių.
Butanas neįsileidžia netgi plastikinių maišelių ir tabako, nes jie „liūdina šalį“.
Himalajų valstybė taip pat turėjo šviesoforų, bet gyventojai juos laikė „erzinančiais“, tad reguliuoti eismo vėl grąžinti žmonės. Apsilankę Butane išvysite visur plevėsuojančias budistų vėliavėles – tai vienas ženklų, kad valstybė dvasinį tobulėjimą laiko lygiaverčiu finansiniam.
Kitas iš kertinių Azijos šalies laimės politikos akmenų yra ir rūpinimasis aplinka – tai reguliuoja griežtos taisyklės. Gali būti, kad ir kitas taisykles Butanui taikyti paprasčiau, nes jis – nuošali valstybė. Griežtumą galima įskaityti ir kaip absoliučios monarchijos požymį, tačiau taip pat aišku, kad stiprios ne tik neįveikiamos aplinkybės, bet ir žmonių apsisprendimas.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą
