Pokylių sezonas pasižymėjo ne tik balių skaičiumi, vyko ir daug spektaklių, kuriuose dalyvavo užsienio šalių artistai. Laikinosios sostinės visuomenė ypač mėgo baletą ir operą. Lietuvių solistų balsai, sceninė vaidyba vakariečių vertinti kaip itin aukšto lygio. Pati baliaus sąvoka tarpukariu nebuvo lietuvių kalbos barbarizmas, ji reiškė pasilinksminimą su šokiais.
Kaune ilgai nebuvo salės, į kurią galėtų susirinkti beveik tūkstantis svečių ir užtektų vietos šokiams. Patalpų trūkumas buvo didžiausia pokylių rengėjų problema. Ją išsprendė Karininkų Ramovės atidarymas. Į ją persikėlė didžiausi metų pokyliai. Baliai, kurie sutraukdavo daugiausia žmonių – Naujųjų metų sutiktuvės, Vasario 16-osios ir Spaudos pokyliai.
Apie šiuos pokylius rašė spauda, juos savo atsiminimuose minėjo užsienio svečiai. Tuo pat metu vykdavo daugybė mažesnių susibūrimų, į kuriuos buvo renkamasi „Metropolyje“, „Versalyje“. Šiuose restoranuose buvo švenčiamos Užgavėnės, vykdavo karnavalai. Be jokios abejonės, svarbiausias įvykis pokylių sezono metu buvo metinis Karininkų Ramovės balius.
Pati Karininkų Ramovė buvo pastatyta tik 1937 m., tačiau iškart tapo mėgstama susibūrimų vieta. Į metinius pokylius šioje salėje atvykdavo Vyriausybės nariai, valdininkai, diplomatai, kariškiai, meno ir kultūros atstovai, juose apsilankydavo ir prezidentas Antanas Smetona. Karininkų Ramovėje buvo didžiulė pokylių salė ir kavinė, kurioje šventės dalyviai rezervuodavo staliukus. Kavinėje veikė garsiakalbis, per kurį girdėdavosi, kas vyksta šokių salėje.
Šokiams vadovaudavo specialus žmogus. Dažniausiai šokiai prasidėdavo nuo suktinio, vėliau skambėdavo fokstrotas, angliškas valsas, tango. Neetiška buvo šokti iki suprakaitavimo. Neturintieji klausos ar nemokantys šokti šios pramogos atsisakydavo. Moterys ar merginos be palydos į pobūvius nevaikščiodavo – tai buvo nepriimtina.
Moters pasiruošimas pokyliui
Pabandykime suskaičiuoti, kiek anuomet užtrukdavo pasiruošimas baliui ir kiek tai kainuodavo.
„Priešpiet salionų ir manufaktūros krautuvių apžiūrėjimas. 5, 6 metrai šilko – 150–200 Lt. Siuvėjui – 60–70 Lt., pasisiuvus vakarinę suknelę ponia ją apsivelka tik vieną kartą, nors per sezoną ji į balius eina du arba tris kartus.
Batelius ji gali apsiauti porą kartų, jų kaina – 40–50 Lt., vėliau batelius tenka atiduoti tarnaitei. Šilkinės kojinės kainuoja 10–15 Lt., pirštinės ir broškė (sagė) – 50 Lt., kvepalai 20–40 Lt., odekolonas – 7–8 Lt., pudra – 10–15 Lt., pomada (lūpdažius) – 12 Lt. Norint užsisakyti kirpėją, kirpyklon reikia paskambinti prieš porą dienų. Šukuosena kainuos 8–12 Lt.“
Taigi moteriai nueiti į vieną sezono pokylį kainuodavo apie 370–500 Lt, per sezoną ji pokyliuose apsilankydavo du tris kartus. Dama pokylyje pasirodyti antrą kartą su ta pačia suknele negalėjo, todėl tuo metu ypač daug darbo turėjo ir siuvėjai. Moterys sukneles ne tik siūdindavosi, bet ir pirkdavo madų salonuose. Vienas garsiausių salonų priklausė poniai Trejienei.
Ji nuolat vykdavo į Paryžių susipažinti su mados naujovėmis, sugrįžusi parengdavo madų naujienų apžvalgas žurnalui „Moteris ir pasaulis“. Šiame salone buvo galima įsigyti Paryžiuje sukurtų suknelių vienetinių modelių. Tokio pobūdžio parduotuvių Kaune veikė ir daugiau, tačiau ne visos turėjo gerą vardą. Viename iš tokių salonų buvo parduodamos nenaujos išeiginės suknelės. Spaudoje pasirodė žinutė, jog dama, įsigijusi vakaro aprangą šioje parduotuvėje, net užsikrėtė pavojinga liga nuo užsienietiškos suknios.
Vakarinės suknelės turėjo būti ilgos su ilgomis arba ¾ rankovėmis. Gili iškirptė buvo įprasta tik nugaroje. Po suknelėmis visuomet nešioti korsetai, kurie suformuodavo figūrą bei prilaikydavo suknelę. Vakarui skirti apdarai buvo siuvami iš kelių rūšių medžiagos: tafta naudota kaip pamušalas po tiuliu ar šifonu. Iš tokių medžiagų pasiūtos suknelės priminė prieš Pirmąjį pasaulinį karą dėvėtus krinolinus.
Iš parčios audinio buvo siuvamos siauros suknelės, išryškinančios figūrą. Suknelių puošyboje naudota daug siuvinėjimo auksu, akmenėliais. Prie suknelių derinti mažyčiai švarkeliai – žaketukai. Buvo derinamos kontrastingos spalvos (pvz., juoda ir raudona) ir medžiagos (pvz., vilnonė suknelė, gipiūro rankovės).
Moterys puošėsi segėmis ir perlų vėriniais. Perlų karoliai buvo madingi ir trečiajame dešimtmetyje, taigi jie – universalus iš mados neišeinantis papuošalas. Prie suknelių derinti laivelio formos aukštakulniai. Net ir žiemą per šalčius ponios eidavo avėdamos tokiais bateliais. Tiek žiemą, tiek vasarą moterys mūvėjo šilkines prisegamas kojines. Madingiausios – juodos spalvos, nes šviesių dar negamino. Nuogomis kojomis į restoranus neįleisdavo net Palangoje.
Į pokylį nebuvo galima eiti ir be makiažo, tačiau jis turėjo būti vos pastebimas. Tarpukario Kaune sklandė pasakojimas apie švietimo viceministrą Masiliūną, kuris turėjo nepaprastai gražią žmoną. Vyras neleisdavo moteriai dažytis, bet ji vis tiek eidavo į „Smart“ saloną. Šiame salone daromas makiažas būdavo toks subtilus, kad vyras jo nepastebėdavo.
Vyro pasiruošimas pokyliui
Įprasta manyti, kad moterims pasiruošimas pokyliui labai brangus, tačiau tai paneigia anuomet suskaičiuotos vyro išlaidos baliui: „Ponaičiui vien frakas kainuoja 500 Lt. Už kelnių, marškinių, liemenės išskalbimą ir išlyginimą mokama 10 Lt. Apykaklė su „zuikeliu“, šilkinės kojinės, fantazija, nosinė – 20–30 Lt., lakiniai bateliai – 50 Lt., kirpėjas – 5 Lt.
Bet ponaičiui šios išlaidos nesibaigia, nes balius irgi kainuoja. Už pakvietimą draugijos pirmininkui mokama 10 Lt., vairuotojui – 5 Lt., šveicoriui – 1 Lt. Už konjaką, kokteilį jis sumoka 30 lt., loterijos bilietui – 15 lt., o automobilis, kuriuo bus parvežama namo ponia – 5 Lt.“.
Žinoma, frakas buvo dėvimas ne vieną kartą, tačiau mados vėjai kas kelis sezonus koreguodavo frako kirpimą. Jeigu fraką pakakdavo turėti vieną, to negalima pasakyti apie priedus: liemenę, marškinius, batus...
Vyriško kostiumo pagrindinis uždavinys buvo atitikti etiketo reikalavimus. Be pokylių ir karnavalų, taip pat tekdavo lankytis kviestiniuose pusryčiuose, pietuose, vakarienėse. Atliekant tokią daugybę oficialių vizitų vyriškoje aprangoje atsirado specialus kostiumas, kurio pavadinimas vizitė kalbėjo pats už save, kokioms progoms jis skirtas.
Pokylių sezono metu dėvėti frakai ir smokingai. Frakas siūtas labai panašaus kirpimo į šiuolaikinį. Prie frako turėjo būti derinamas specialus kaklaraištis – kravatas, tiktai baltos spalvos. Buvo patartina mokėti pačiam užsirišti kravatą, jau surišto kaklaraiščio pirkimas laikytas blogu skoniu.
Apsivilkus smokingą buvo galima pasirodyti tik sutemus. Etiketo žinovai pastebėjo, kad Lietuvoje teko matyti studentus, vilkinčius smokingais nuo pat ankstyvo ryto, nes smokingas buvo traktuojamas kaip iškilmėms pritaikytas kostiumas bet kokiu paros laiku. Prie smokingo ryšėtas tiktai juodas kravatas.
Vien iškilmėms skirto drabužio turėti nepakako. Derintas ir viršutinis apsiaustas, kuris buvo vadinamas frakiniu apsiaustu, taip pat dėvėtas juodas paltas su aksomine apykakle. Kauniečiai tokį paltą vadino diplomatiniu. Prie frako ir smokingo avėtos juodos lakinės kurpaitės.
Galiausiai paskutiniai vakarinės vyriškos aprangos akcentai turėjo būti cilindras (prie frako) ir baltos pirštinės. Tačiau buvo mėgėjų šį etiketą pažeisti ir vietoje cilindro nešioti katiliuką. Baltų pirštinių reikėdavo einant į pokylį, kuriame bus šokama, nes prakaituota ranka liesti damos nugarą – nevalia.
Etiketo patarimai vyrams
Vyriškis savo kasdieniame apdare turi vengti ryškių spalvų. Venk apsikarstyti brangenybėmis. Vyriškiui visiškai pakanka auksinio žiedo, auksinės grandinėlės ir paprasto smeigtuko kaklaraiščiui. Bet ir tie neturi būti per daug puošnūs.
„Madas atsidėjus sekti nėra būtino reikalo, pakanka būti su jomis ir tiktai probėgom susipažinusiam“.
Karnavalai
Karnavalai rengti kiek mažesni nei pokyliai, ypač mėgta rinktis „Metropolyje“. Tarpukario Kauno karnavalų puošnumo ir išradingumo priežastimi galima vadinti dailininkų dalyvavimą juose. Ruošiantis tokiai šventei dalyviai ne tik rūpinosi savo apdaru.
Restoranas, kuriame turėjo vykti karnavalas, dailininkui užsakydavo nutapyti dekoracijas, kurios patalpoms suteiktų atitinkamą atmosferą. Pasitelkiant vaizduotę kurti net ir šiandien ekstravagantiškai ir itin madingai atrodantys karnavaliniai drabužiai.
Karnavalinių kostiumų ir dekoracijų kūrimas buvo mėgstamas Meno mokyklos atstovų užsiėmimas. Vytautas Bičiūnas, Stasys Ušinskas, Ona Dubeneckienė–Kalpokienė ne tik atlikdavo kaukių pokylio paruošiamuosius darbus, bet ir patys dalyvaudavo vaidinimuose, šokdavo ant scenos.
Vienas aktyviausių kaukių balių dalyvių buvo skulptorius Petras Rimša. Neretai karnavalo metu buvo renkamas pats įspūdingiausias kostiumas. Šiame konkurse P. Rimšai lygių nebuvo. Kai kurie kaukių pokylio dalyviai net nusimindavo sužinoję apie dailininko dalyvavimą, nes būtent P. Rimša už savo sukurtus karnavalinius kostiumus laimėdavo pirmuosius prizus.
Jo kostiumai priminė sudėtingus įrenginius ir skulptūras su nepaprastai didelėmis skrybėlėmis. Apie vieną tokį kostiumą jis rašė: „Bet jau tiesiog triukšmingo pasisekimo susilaukė mano vieno maskarado apranga su nepaprasta skrybėle, kurioje galėjai pasislėpti netgi su dama. Jos brylius buvo iš lengvo pergamento, ištempto viela, turėjo pusantro metro skersmens, kalpokas į aukštį siekė netoli dviejų. Jai pasiūti reikėjo dešimties metrų markizeto.
Kai patraukdavau siūlą, nuo bryliaus nukrisdavo, sakytum, palapinė. Aš visus matydavau, o manęs niekas. Merginos ir moterys stačiai veržėsi su manim šokti...“
Gruodžio mėnesio žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:
Kaip atrodyti stilingiems kartu?
Tai, kas neįperkama
Pelenės istorija
Pasaka, tapusi tikrove
Minkštasis „Auksas“
Per Kalėdas sužibėk išskirtiniu makiažu!
Pasaulio madų sostinių diktatas
