„Liaukis. Eini miegoti. Dabar pat!“, griežtai pareiškia mama, nepasiduodanti vaiko priešinimuisi. Lukas pradeda garsiai verkti, o tuo metu išvargusi mama nuvelka vaiko drabužius prieš jį apiprausiant. Ši emocinė ir fizinė kova tęsiasi per visą maudymosi, pižamos vilkimo, dantų valymo laiką ir staiga baigiasi bučkiu prieš miegą.
Išvargusi ir suirzusi mama lipa laiptais žemyn, tikėdamasi bent minutės vienatvės – deja, ji išgirsta „Mamyyyyyyyteeee, noriu gerti. Noriu sisiuko!“ Jausdamasi kalta ir vis dar šiek tiek supykusi, mama atneša vaikui vandens ir nuveda jį į tualetą.
Tuomet ji vėl paguldo vaiką, apkamšo ir ramiai pasako: „Kad daugiau negirdėčiau nei vieno žodžio. Labanakt“. Uždariusi kambario duris mama nulipa laiptais, o Lukas lieka lovoje, apsikabina pagalvę ir graudžiai verkia. O prieš televizorių sėdinčią mamą tuo metu graužia kaltės jausmas.
O dabar į šią sceną pažvelkite vaiko – šiuo atveju Luko – akimis. Mes, tėvai, linkę žiūrėti į tokias scenas per „suaugusiųjų prizmę“ ir nesuvokiame jos taip, kaip vaikas.
Įsivaizduokite, kad skaitote kokią nors labai įdomią knygą, o jūsų sutuoktinis pasako: „Laikas miegoti“. Ir nereaguodamas į jūsų atsakymą „Ne, aš dar nesu pavargusi“, jis jus, besispyriojančią, užneša laiptai aukštyn, nurengia ir priverčia maudytis. Pagalvokite, kaip jaustumėtės.
Jaučiatės negerbiama, prievartaujama, įpykusi, nevertinama ir kontroliuojama? Galite pagalvoti „Taip, tiesa, bet juk dvimetis vaikas taip nesijaučia – tai visai kas kita, jis nėra suaugęs, o be to, aš jo mama“.
Teisybė, vaikas dar nėra suaugęs. Bet jis YRA asmuo, turi savo jausmus ir yra svarbiame augimo etape, kuomet siekiama nepriklausomybės ir eksperimentuojama, kaip viešai parodyti savo norus, kaip išsireikalauti pagarbos jiems, rašo positiveparenting.com. Tai yra šio žmogiuko egzistavimo pradžia – jis bando įtvirtinti atskirumą nuo tėvų bei bando tirti savo galimybes ir kompetencijas.
Kartais pats ėjimas miegoti nėra problema – vaikas gali būti jau išvargęs ir tam pasirengęs. Bet paliepimas ką daryti ir kada daryti vaikui sukelia jausmą, kad yra kontroliuojamas. Argi ne tiesa, kad mes, suaugusieji, į išorinį bandymą kontroliuoti reaguojame panašiai?
Konfliktas kyla tarp noro kontroliuoti save ir to, kas mums gali atsitikti. Šioje scenoje su Luku ir jo mama vaikas nesijaučia suprastas ir dėl to jų konfliktas stiprėja. Be to, mamai įveikus Luką jis jaučiasi nemylimas ir atstumtas, o mama iš esmės jaučiasi taip pat.
Vaiko migdymas gali būti ypatingas vaikų ir tėvų bendras laikas, nes mums įprasta prieš einant miegoti norėti artumo. Tačiau dažnai tėvai būna pervargę per dieną, todėl jie skuba vaiką nuvyti miegoti kuo greičiau, kad jie galėtų kuo daugiau ramaus laiko skirti sau. Dėl to vaikas gali jaustis taip lyg tėvai bandytų juo „atsikratyti“.
Mūsų pasakojime apie migdymą Luko juntamas artumo noras išreiškiamas noru atsigerti ir „eiti sisiuko“, bet dėl to tarp jo ir mamos tik sustiprėja įtampa ir abu jie jaučiasi įskaudinti bei atstumti.
Apsvarstykite tokius klausimus: Ko mūsų pasakojime norėjo Lukas? Ir kur kas svarbiau – ko tokioje situacijoje nori Jūsų vaikas?
Parodyti nepriklausomybę, pajusti artumą, jausti galimybę kontroliuoti tai, kas su juo vyksta, būti gerbiamam ir išklausytam.
Kaip jūs galite vaikui suteikti tai, ko jis nori, ko jam reikia; ir tuo pačiu jį paguldyti miegoti tinkamu laiku?
Gerbkite savo poreikius. Pasirūpinkite savimi dienos metu, kad vaiko migdymo metu nesujaustumėte suirzęs ir išsekęs. Nustatykite nuolatinį vaiko migdymą tokiu laiku, kuris suteiks jums galimybės pabūti vienatvėje ir/ar dviese su sutuoktiniu po to, kai vaikas užmiega.
Kai tik įmanoma, tegu migdymo procese dalyvauja abu tėvai. Migdymas yra kur kas malonesnis ir lengvesnis, kai dalyvauja abu tėvai.
Migdymo ritualą pradėkite likus 45 minutėms ar valandai iki paties migdymo, kad nereikėtų su vaiku kovoti ir nekiltų streso. Šio laiko esmė būtų veiklos tempo lėtinimas, kitaip tariant, per tą laiką reikia slopinti bet kokią veiklą, kuri sujaudintų vaiką – pavyzdžiui, dūkimą ar kutenimą.
Gerbkite vaiko laiko pojūtį pasakydami jam, kad liko 15 minučių iki miego meto, kad jis spėtų pabaigti tą veiklą, kuria tuo metu užsiima.
Vietoj nurodymų siūlykite vaikui rinktis. Jūsų vaikas jausis pats galįs kontroliuoti tai, kas su juo vyksta, jei jam bus leista rinktis. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Ar norėtum apsiprausti su tėveliu, ar su mamyte?“ arba „Ar nori rengtis raudoną pižamą, ar mėlyną?“ arba „Norėtum miegoti su gorila ar su kačiuku?“
Sukurkite migdymo ritualą. Pavyzdžiui, paskaitykite pasaką, apkamšykite vaiką, jam būnant jau lovoje duokite atsibučiuoti su trimis pliušiniais žaisliukais, iš kambario išeikite dainuodama dainą. Pasikartojantis migdymo ritualas ypatingai svarbus vaikams nuo maždaug metų iki dvejų metų amžiaus. Kad vaikas jaustų saugumą, ritualas turi būti nuolatinis – viskas turi būti daroma ta pačia tvarka ar turi būti dainuojama ta pati daina.
Sukurkite artumą
Dalinkitės prisiminimais, pavyzdžiui, „Ar prisimeni, kai mes buvome iškylauti ir prie mūsų atėjo voverytė?“ arba „Ar prisimeni, kad kai buvai mažas, tau labai patiko, kai buvo glostomas pilvukas?“.
Išklausykite vaiko pasakojimų apie dienos įspūdžius.
Pasakykite tris dalykus vienas apie kitą, kurie jums patinka. Kiekvieną sakinį pradėkite maždaug taip: „Man patinka...“ ir pabaikite specifiniu dalyku, kuris jums patinka. Pavyzdžiui, „Man patinka tai, kaip man šiandien padėjai sutvarkyti knygas“ arba „Man patinka tai, kaip tavo dainavimas mane pralinksmina“.
Užduokite šiuos klausimus, kad jūsų vaikas būtų paskatintas daugiau papasakoti apie save:
„Koks geriausias dalykas tau šiandien nutiko?“
„Koks blogiausias dalykas tau šiandien nutiko?“
„Koks juokingiausias dalykas tau šiandien nutiko?“
Kai kurie vaikai lengviau įsišneka tuomet, kai užgesinta šviesa. Pabandykite išsiaiškinti, kokie veiksmai skatina jūsų vaiko bendravimą su jumis.
Itin svarbu, kad nekalbėtumėte su vaiku po to, kai baigiamas migdymo ritualas. Vaikas daugiau dėmesio kreips į jūsų veiksmus nei į žodžius. Be to, jei ir po guldymo kalbėsitės su vaiku, tikėtina, jog prasidės ginčai apie vaiko nenorą miegoti.
„Negi negirdėjai, ką sakiau? Sakiau eiti miegoti ir kad su tavim daugiau nebekalbėsiu“, - vietoj tokių žodžių derėtų meiliai nuvesti vaiką atgal į lovą. Be žodžių.
Migdymo metą galite paversti artumo, auklėjimo, bendravimo ir švelnumo metu. Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimo procesą ir praleiskite su juo daugiau laiko – taip jis jausis labiau vertinamas ir gerbiamas.
