Šioje aikštėje daug bankų. Čia geriausia keisti pinigus. Aikštė tiesiog apgulta gatvės prekeivių. Kaip ir visas Dakaras. Visi tau kažką siūlo ir įžūliai lenda į akis. Pamatyti minioje baltą veidą - didelė retenybė. Čia pirmą kartą teko pamatyti batus, pasiūtus iš mašinos padangų.
Išsikeitęs pinigų, suradau emigracijos skyrių. Viza kaštavo 5000 vietinių frankų (vėliau sužinojau, kad tai nelegaliai, bet taip priimta, jei nori išvengti nemalonumų). Po to į muitinę. Vėl 5000 frankų, bet tai jau legaliai… Tuomet, kai aš buvau Senegale, vienas euras buvo lygus 655 vietinių frankų. Žodžiu susilopęs bures, susitvarkęs ir sutvirtinęs viską nutariau, kad reikia nešdintis iš čia.
Būtų nusikaltimas nepaminėti vietinių moterų grožio. Nemaniau, kad vietinės juodaodės gali būti tokios žavingos. Atrodo, visos aukštos, lieknos, puikiai nuaugusios, veidai - beveik europietiškų bruožų. Naomi Campbel čia atrodytų kaip anoreksiška paauglė.
Delfinų palydos ir pavojingi laivai
Gruodžio 23 d. Pakeliu inkarą. Žinoma, švęsti Kalėdas ir sutikti Naujuosius vienam Atlante gal ir nėra labai smagu, tačiau anų prancūzų kompanija sumautam Dakaro jachtklube - abejotinas džiaugsmas.
Pasukau „Taurą“ kursu 230. Bangos šiose platumose tolygios ir nedidelės. Vėjas kas dieną apie 3-4 balus. Lengvai pripratau prie kelionės ritmo. Diena iš dienos atsikėlęs, iš ryto apeidavau savo „ūkį“. Patikrindavau lynus, bures, sujungimus bei sutvirtinimus. Jei viskas gerai, likusią dienos dalį praleisdavau skaitydamas.
Kasdienis didžiausias rūpestis vandenyne – dideli krovininiai laivai bei tankeriai. Šie gigantai eina tokiais greičiais, kad štai jis nematomas už horizonto, o po 15-20 minučių - jau šalia jachtos. Jei jachtoje yra įgula, viskas tvarkoje. Kiekvienam po porą valandų sargybos. Vienam tenka investuoti į elektroninius prietaisus. Radaro indikatorius man kainavo 340 eurų. Elektros jis naudoja stebėtinai mažai, o naudos davė daug, įspėdamas apie didelius laivus, vos tik jiems išnirus iš horizonto.
Kartas nuo karto apsilankydavo delfinai. Ypač gražu juos stebėti naktį. Planktonas aplinkui jų kūnus ima švytėti ir šie padarai tampa panašūs į šviečiančias žalias torpedas. Labai ispūdingi vaizdai.
Žuvų skraiduolių debesys ir kašalotų viešnagė
Gruodžio 25-toji. Sulaukiau labai keistos Kalėdinės dovanos.
„Taura“ įplaukė į besiilsinčios vandens paviršiuje banginių kaimenės vidurį. Buvo kokia 12 šių milžinų. Manau, tai buvo kašalotai. Vienas iš jų - gal 12-13 metrų ilgio, lėtai praplaukė pro jachtos priekį ir atsuko snukį vos už poros metrų nuo jachtos dešinio borto. Stovėjau “kokpite” su video kamera lyg suakmenejes. Matytumėt jo uodegą…
Gruodžio 25-ąją mūsų koordinatės buvo N 11 46 W 21 23. Vidutiniškai per parą nusikasdavom po 70 jūrmylių. Naktimis, pietinėje dangaus pusėje jau galėjau įžiūrėti „Pietų kryžių“. Nuotaika pakilo. Dabar jau matėsi, kaip artėjame prie pietinio pusrutulio.
Jei žuvų skraiduolių anksčiau matydavau tik vieną kitą, tai šiose platumose jos pakildavo iš bangų ištisais debesimis. Kiekvieną rytą rasdavau jų ant denio. Čia jos gaudavo galą, skriedamos ir nakties tamsoje atsimušdamos į bures. Sako, jos skanios, bet nesu žuvies patiekalų mėgėjas. Sušerdavau skraiduoles doradoms, 1,5 metro ilgio žuvelėms, pastoviai naršančiom aplinkui „Taurą“.
Doradomis aš kartais gėrėdavausi valandomis. Tai vienos iš gražiausių vandenyno žuvų, kokias esu matęs. Didžiausią iš jų vadinu Dora. Ji gelsva, su žaliu atspalviu, visas kūnas išmargintas tamsiais dryžiais, lyg tigro. Pagauti ją arba nušauti tiesiog nuo denio, panaudojus šautuvą povandeninei medžioklei, būtų buvę labai paprasta. Bet žudyti tokią gražuolę dėl gabaliuko filė...?
Neliečiau doradų ir iš sentimentalių sumetimų: reikalas tas, kad žuvelės šios visada plauko poromis, o poruojasi tik vieną kartą IR VISAM GYVENIMUI. Kita kalba, jei šalia jachtos būtų pasirodę tunai: nedelsiant būčiau paskelbęs žuvies dieną.
Švysčiojantys žaibai ir bangų antpuolis
Sausio 1-ąją mą buvome N 06 49 W 25 20. Gerai matėsi, kad artėjame prie „doldrums“. Pietuose visą padangę uždengė tamsūs lietaus debesys. Dažnai švystelėdavo ištisi žaibų tinklai. Vandenyno paviršiuje atsiradusios trumpos, bet statokos bangos rodė, kad patekome į grižtamą pietryčių srovę. Tamsus, pilkas ir labai niūrus paveikslas.
Sausio antrają vėjas dingo. Labai nemaloni vieta tie „doldrums“. Stebiuosi, kodėl apie juos yra taip mažai parašyta. Gal dėl to, kad niekas nenori prisiminti tų iš proto varančių sąlygų. O gal dėl to, kad šiomis dienomis veik visos jachtos aprūpintos galingais varikliais. Teko dažnai girdėti kaip tokios jachtos, užvedus motoriukus, be vargo atsidurdavo kitoje „doldrums“ pusėje po dviejų – trijų parų. Taip paprasta.
Bevėjės juostos plotis gali būti tarp 100 ir 300 jūrmylių. Tai keičiasi kas sezoną ir net kas mėnesį. Kuo arčiau Afrikos, tuo ji platesnė. Vandenyno maršrutų burlaiviams aprašyme rekomenduojama kirsti 5-tą šiaurės platumos laipsnį tarp 25 ir 28 laipsnių vakarų ilgumos. Labai gerai. Čia ir esu. O mano dyzeliukas šiomis sąlygomis tokia menka paspirtis, kad nori nenori teks pasiekti pietų pusrutulį tradiciškai vien burėmis.
Kitas dienas vėjas atsirasdavo ir dingdavo taip greitai, kad, nespėjus praeiti nė poros jūrmylių, vėl būdavau priverstas nuleisti bures. Menki vėjeliai iš įvairiausių pusių. Vilnis iš šiaurės, srovė iš vakarų. Bangos klaikiai chaotiškos. Vartė mus nuo borto ant borto, nuo nosies ant laivugalio. Šis siūbavimas vargino, net jei ir nieko nedirbdavau.
(Tęsinys bus)
