Pavyzdžiui, mus visus kamuojanti reklama, nors ir yra anoniminė (transliuojant niekada nepamatysite ją sukūrusio autoriaus vardo), nepaisant to, su autoriumi dėl jos naudojimo turi būti susitarta. Taip pat išskiriama teisė į teisingą atlyginimą, nors Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas – pagrindinis šias teises reglamentuojantis teisės aktas – taip ir nenurodo, koks šis atlyginimas turėtų būti.
A. Adamonis teigia: „Mūsų daug kur garbinamas tarpukario laikotarpis pasižymi tuo, kad pagrindinė radijo stotis buvo nusispjovusi ant autorių teisių
Autorių teisės pažeidžiamos ne tik Gariūnuose
A. Adamonis seminarą pradėjo nuotaikingu pavyzdžiu iš Lietuvos televizijos transliuotos laidos „Labas rytas“. Jis papasakojo apie laidoje matytus studentus, kurie laimėję verslo idėjų konkursą pristatė savo reklaminį klipą. LATGA-A Muzikos kūrinių skyriaus vedėjos pavaduotojas spėja, kad šie studentai neturėjo leidimo klipe naudoti visiems gerai žinomą melodiją, nes tik asmeninė autoriaus teisė yra nuspręsti, ar leisti, ar ne naudotis savo produktu.
LATGA-A atstovas teigė, kad kai kurios kompanijos už kelių sekundžių trukmės muzikos kūrinio panaudojimą moka penkiaženklę sumą. Taigi abejotina, ar studentiška kišenė galėjo leisti tokią prabangą. Štai čia ir susiduriama su aiškiu autorių teisių pažeidimu. Pranešėjas teigė, kad jei atliktume apklausą, paaiškėtų, kad dažnas Lietuvos gyventojas autorių teisių pažeidimą sieja su „Gariūnuose parduodamais piratiniais kompaktiniais diskais“.
Deja, situacija yra žymiai painesnė ir autorių teisių pažeidimų rūšių yra daugiau. Be to, vystantis informacinėms technologijoms kaskart jų gretos pasipildo vis naujais. Todėl, pranešėjo nuomone, švietimą apie autorių teises reikėtų vystyti ir į jį įtraukti ne tik teisininkus, bet ir plačiąją visuomenę.
J.Mekui - pretenzijos dėl filmuotų Vilniaus skulptūrų
A. Adamonis atskleidė įdomių autorių teisių reglamentavimo aspektų. Pavyzdžiui, nedažnas žino, kad Lietuva yra pasirinkusį patį blogiausią variantą kūrinio atgaminimui apibrėžti. Lietuvoje ši sąvoka reiškia kūrinio dauginimą tik „popieriniu“ būdu, o skaitmeninis neįtraukiamas. Už tai autorius gauna „kapeikas“. A. Adamonis teigia, kad šiuo atveju reiktų imti pavyzdį iš Vakarų Europos šalių, pasižiūrėti „į tą pusę, kur saulutė leidžiasi“. Pavyzdžiui, žurnalistai Belgijoje gauna dideles pajamas būtent iš skaitmeninio atgaminimo būdo.
Bet koks kūrinio dauginimas yra jo atgaminimas. Nesvarbu, ar tai būtų kompiuterio kietasis diskas, ar medis, popierius ar kokia kitokia medžiaga. Taigi net ir J. Mekui, filmavusiam Vilnių savo filmui galėtų būti pareikšta pretenzijų dėl kai kurių kūrinių (pvz., skulptūrų) panaudojimo kitame kūrinyje.
Ypač dažni yra autorių teisių pažeidimai internete. Anot A. Adamonio, „Internetas – tai bešeimininkių daiktų sąvartynas, kuriame galima imti ką nori, bet tris dienas prieš vartojimą reikia gauti autoriaus sutikimą“.
Įstatymai nespėja paskui technologijas
LATGA-A specialisto Mariaus Kuzmino nuomone, kalbant apie pažeidimus virtualioje erdvėje, sudėtinga prognozuoti net tai, kas bus po 5 metų. Technologijos ir inovacijos plėtojamos taip greitai, kad įstatymų leidėjui sunku jas pasivyti. Geras pavyzdys yra muzikinių kūrinių naudojimas mobiliuosiuose telefonuose, kuris kol kas nėra reglamentuotas įstatymų.
Tokių nešiojamųjų įrenginių kaip ipod atsiradimas taip pat kelia problemų. Juk norint užpildyti keliasdešimt gigabaitų juose esančios vietos, reikia nemažai muzikos kūrinių. Jeigu jie būtų perkami legalioje svetainėje, tokio grotuvo turinys būtų vertas naujos klasės mersedeso. Dėl to nueinama lengviausiu keliu – muzikos kūriniai neteisėtai parsisiunčiami iš interneto.
Naujų televizijos paslaugų atsiradimas taip pat įneša sumaišties autorių teisių gynimo srityje. Šiais laikais sunku atskirti, kur yra kabelinė retransliacija, o kur transliavimas internetu, kai tai vykdoma kabelinio interneto pagalba. Kuo toliau, tuo labiau paslaugos gavėjas kišasi į paslaugų transliavimą. Tarkime, skaitmeninės televizijos kompanijos leidžia vartotojui pačiam pasirinkti filmus, kuriuos jis nori žiūrėti, be to, kartais į šių kompanijų duomenų bazes vartotojai patys gali įkelti filmus.
Kartą vienos tokių televizijų paslaugų administratorius į duomenų bazę buvo įkėlęs taisykles, kaip tinkamai pavadinti įkeliamus filmus, kad juos galėtų žiūrėti kiti vartotojai. Taigi tokie „pusiau legalūs“ autorių teisių pažeidimai vystantis technologijoms vis labiau plinta, todėl stengiamasi ieškoti priemonių ir būdų, kaip garantuoti autorių teisių apsaugą.
Mokestis - besinaudojantiems p2p
Ne naujiena yra ir piratavimas internete: tai muzikinių, audiovizualinių ar kitokių kūrinių platinimas, talpinimas internetinėse svetainėse, ftp serveriuose, keitimasis jais per p2p programas, neturint autoriaus sutikimo. Paprastai tokių programų kūrėjai išvengia atsakomybės teigdami, kad jų programos (kalbama apie p2p programas) yra skirtos vartotojams keistis dokumentais, filmuotais namų vaizdeliais ar asmeninėmis nuotraukomis.
Deja, visa ši informacija sudaro tik apie 1% tokiomis programomis parsisiunčiamos informacijos, visa kita – filmai, muzikiniai kūriniai, kurie vartojami neturint autorių sutikimo. M. Kuzminas teigia, kad, stengiantis išvengti tokių pažeidimų, reikia ne drausti, o leisti: vartotojai turi turėti teisę keistis kūriniais, parsisiųsti juos iš internetinių puslapių, o autoriai – gauti už tai atlyginimą. Vienas iš galimų sprendimų variantų – tam tikras mėnesinis mokestis, perduodamas autoriams, kurį mokėtų kiekvienas plačiajuosčio interneto ryšio vartotojas.
Toks mokėjimas nebūtų privalomas, jį atlikti turėtų tik tie vartotojai, kurie naudojasi p2p programomis ar kitais būdais gaunantys audiovizualinius kūrinius iš interneto svetainių. Taigi būtų legalizuotas keitimosi informacija procesas, o tie vartotojai, kurie piktnaudžiautų mokesčio neprivalomumu, būtų baudžiami.