Nykštukinės valstybės Viduržemio jūros pakrantėje valdovui gražuolių draugijos niekada nestigo - stigo tik mylimos ir mylinčios žmonos, galėjusios padovanoti jam vaikų. Šią problemą išsprendė atsitiktinumas.
Tų pačių metų pavasarį Grace Kelly kartu su kitų Holivudo kino žvaigždžių delegacija atvyko į Kanų filmų festivalį. Įtakingas prancūzų žurnalas „Paris Match“, norėdamas paįvairinti festivalio programą, nutarė suorganizuoti vienos garsiausių amerikiečių kino žvaigždžių ir žaviausio Europos monarchų susitikimą iš anksto mėgaudamasis nuotrauka, kurią išspausdins viršelyje.
Sutarti su Monako kunigaikščio rūmais pasirodė nesunku. Bet štai G. Kelly į žurnalistų kvietimą neatsakė nei taip, nei ne. Ji nedegė troškimu trenktis į kažkokią nykštukinę kunigaikštystę, jai apskritai tą dieną turėjo daryti šukuoseną, tačiau, būdama puikiai išauklėta ir inteligentiška, jaunoji moteris suprato, kad atsisakyti būtų nepadoru. Juolab kad Monako kunigaikštis ir pats atsiuntė jai kvietimą.
Savo ruožtu Rainier III Holivudo žvaigždutei irgi nerodė didelio dėmesio. Paneigdamas patarlę, esą punktualumas - karalių mandagumas, į susitikimą su G. Kelly pavėlavo ir net neatsiprašė. Tačiau sugebėjo apžavėti viešnią: aprodė savo rūmus bei pozavo nuotraukoms.
Kunigaikštis nė neketino slėpti, kad aukšta liaunutė Grace padarė jam didžiulį įspūdį. Neįpareigojantis viešas susitikimas nepraėjo be pasekmių. Iš pradžių Rainier ir Grace ėmė susirašinėti, o netrukus įsimylėjęs princas atvyko į Jungtines Valstijas paprašyti aktorės rankos. Jai buvo 26-eri, jam - 33 metai.
Grace vestuvinei suknelei pasiūti prireikė 46 metrų šilko ir 290 metrų nėrinių. Sutikusi ją apsivilkti, aktorė pasmerkė save visą likusį gyvenimą vaidinti vieną vienintelį vaidmenį - Monako valdovės.
Naujasis gyvenimas gražuolei amerikietei nebuvo lengvas. Kaip kiekviena moteris, ji norėjo įsirengti namus pagal savo skonį (ką jau ką, o jį G. Kelly turėjo!), tačiau sulaukė audringo rūmų tarnų pasipriešinimo.
Kiekvieną rytą sodininkas atnešdavo į rūmus puokštes tų pačių gėlių. Grace bandė sugalvoti naujų originalių kompozicijų. Sodininkas nuolankiai išklausydavo kunigaikštienę, bet ir toliau nešdavo tas pačias gėles.
Monako rūmai gyveno pagal savas nerašytas taisykles ir nė neketino nieko keisti. Kartais G. Kelly net atrodavo, kad tarnai jai už nugaros šaiposi iš jos amerikietiškų įpročių ir netikslios prancūziškos tarties.
Bet tai tebuvo smulkmenos. Asmeniniame gyvenime G. Kelly susidūrė su rimtesne bėda: jos karūnuotasis sutuoktinis kartais būdavo tiesiog nepakenčiamas. Rainier galėdavo užsisklęsti savyje ir valandų valandas tylėti, šaltumu ir abejingumu demonstruoti nepasitenkinimą nauja žmonos šukuosena ar apdaru, o kartais savo ūmumu privesdavo kunigaikštienę iki ašarų. Tik gimus vaikams kunigaikščio būdas sušvelnėjo.
Carolina Luiza Margarita gimė 1957-ųjų sausį. Kunigaikštystėje buvo paskelbta nacionalinė šventė, karališkosios artilerijos patrankos naujagimės garbei iššovė dvidešimt vieną kartą, visos keturiolika Monako bažnyčių vienu metu ėmė skambinti varpais. Ta proga buvo paskelbta net nusikaltėlių amnestija ir pagal ją į laisvę išėjo vienintelis Monako kalėjimo kalinys.
Bet kad ir kiek Rainier ir jo pavaldiniai džiaugėsi pirmagime, jie vis dėlto tikėjosi berniuko - įpėdinio. Laimė, jis netruko ateiti į šį pasaulį vos po metų ir dviejų mėnesių - Albertas Aleksandras Luji Pjeras. Monakas pasinėrė į tikrą euforiją. Šįkart patrankos jau iššovė šimtą vieną salvę.
Gimus sūnui kunigaikščių pora vis daugiau laiko praleisdavo ne viešumoje, nuošalioje Rokaželio viloje kalnuose, kur niekas netrukdė jiems džiaugtis šeimos laime.
Tai tik kinas
Pagaliau susitaikiusi su kunigaikštienės vaidmeniu, Grace nusprendė visiškai atsiduoti visuomeninei veiklai. Karališkuose rūmuose ji rengdavo Kalėdų šventes visiems Monako vaikams, nuolat lankėsi senelių ir vaikų namuose, atidarė kunigaikštystėje ligoninę (vėliau ji bus pavadinta kunigaikštienės Grace vardu) bei darželį nedirbančių moterų vaikams.
Grace buvo pakankamai protinga, kad nelįstų į politiką. Savo karališkąją pareigą ji vykdė: buvo pavyzdinė valdovo žmona ir nepriekaištinga jo vaikų motina. Net generolas Charles de Gaulle‘as - puikiai žinoma, kad Prancūzijos vadovas degė neapykanta viskam, kas užsienietiška, ir juo labiau amerikietiška, - negalėjo atsispirti Grace kerams.
Galbūt dėl to, kad ši amerikietė visada kalbėdavosi su juo tik prancūziškai - ir labai taisyklingai. Kunigaikštienės žavesys, grožis, aristokratiškos manieros bei sugebėjimas protingai diskutuoti pavergė Eliziejaus rūmus. Tik dėl Grace Monako valdovų vizitas į Prancūziją visų nuostabai virto netikėtu triumfu.
Atrodė, kad G. Kelly karjera Holivude nugrimzdo į praeitį visiems laikams. Tačiau ateidavo metas, kai kunigaikštienė nerasdavo sau vietos: ji buvo talentinga aktorė ir norėjo vaidinti ne gyvenime, o kine.
Galimybė grįžti į didžiuosius ekranus jai pasitaikė 1962 metais. Buvęs Grace globėjas legendinis režisierius Alfredas Hitchcockas pasiūlė jai vaidmenį juostoje „Marnė“. Net Rainier šį kartą neprieštaravo - pats skatino žmoną grįžti į kiną nuoširdžiai trokšdamas grąžinti jai dvasios ramybę. Deja, viskam sutrukdė kilęs tarptautinis skandalas.
7-ojo dešimtmečio pradžioje Monakas siekė didesnės nepriklausomybės nuo Prancūzijos. Prancūzijos laikraščiai rašė, esą Monako kunigaikštienė ketina filmuotis kine tam, kad paerzintų generolą de Gaulle ir surinktų kuo daugiau lėšų savo vyro planams paremti.
Grace tėvynainiai jos ketinimus suprato kiek kitaip. Niujorko laikraščiai paskelbė prielaidą: jei jau kunigaikštienė ieškosi darbo, Rainier III santuoka žlunga.
Nenuostabu, kad po tokių publikacijų dauguma monakiečių pasisakė prieš savo valdovės norą atgaivinti kino karjerą: kam padoriai žmonai bei motinai prireikė vaidinti vagilę ir viešai bučiuotis su svetimu vyru?! (Beje, tai buvo Seanas Connery.)
Ir Grace nusileido. A. Hitchcockui prisipažino esanti silpnesnė nei susiklosčiusios aplinkybės. Garsusis režisierius aktorę nuramino - patikino, jog nieko baisaus nenutiko, ir pridūrė: „Galų gale tai juk tik kinas...“
Tačiau kunigaikštienei tas įvykis tapo nekompensuojamu praradimu. Ji suprato pati pasirinkusi tokį gyvenimą tą dieną, kai priėmė Monako kunigaikščio rankos ir širdies pasiūlymą.
1982 metų rugsėjo 12-osios, pirmadienio, rytą Jos Aukštybė Monako kunigaikštienė Grace su jauniausia dukra Stefanija grįžo iš Rokaželio į Monaką. Iki rūmų likus vos daugiau nei porai kilometrų kunigaikštienė nespėjo sumažinti greičio ir jos automobilis nepataikė į posūkį - mašina nukrito į 45 metrų gylio tarpeklį.
Mažoji princesė per stebuklą liko gyva, atsipirko tik sumušimais ir mėlynėmis. Grace patirtos traumos buvo mirtinos: ištikta komos ji mirė po dviejų dienų savo vardo ligoninėje, taip ir neatgavusi sąmonės.
Tų metų lapkričio 12-ąją jai būtų sukakę 53 metai.
