Psichologų teigimu, nemažai sulaukusiųjų garbaus amžiaus žmonių praranda bet kokius savo asmeninius poreikius, jie nustoja domėtis tuo, kas anksčiau teikė džiaugsmo, tačiau materialinės problemos neužgožia senų žmonių socialinių ar psichologinių problemų. Dėl to, bendraujant su senyvo amžiaus žmonėmis patariama dėmesį koncentruoti į jo asmenines problemas, mažiau kalbėti ir daugiau klausytis, nes būtent mokėjimas klausytis, atidumas, jautrumas lemia nuoširdžius tarpusavio santykius, suteikia senam žmogui daugiau pasitikėjimo savimi.
Ne visi žmonės vienodai vertina savo senatvę - vieni su ja susitaiko, kiti išgyvena vienišumo ir nereikalingumo jausmą. Kadangi senstant keičiasi žmogaus padėtis šeimoje, tai tampa dideliu išbandymu ir pačiam senoliui, ir visiems namiškiams. Be to nereikia pamiršti, jog namuose paliktas senas žmogus ne visuomet jaučiasi saugus, ypač sunkiai vaikščiojantys ar visai negalintys apsieiti be kitų pagalbos - namuose patirtos traumos ir ypač lūžimai labai sunkiai gyja ir tampa didžiule problema visai šeimai.
Kad senoliai išvengtų traumų, patariama:
namuose netiesti nedidelių kilimėlių, takelių po kojomis, už kurių užkliuvęs senyvas žmogus dažnai susilaužo, susitrenkia ar susimuša, sunkiai vaikštantiems ar mažai vaikštantiems žmonėms parinkti kiek galima patogesnius baldus, kurių kampai būtų ne aštrūs.
