– Kaip vertinate jau įsigaliojusius taisyklių pasikeitimus?
– Techninė pražanga, skiriama už vaidybą, yra labai specifinė ir sunki taisyklė, todėl, kad galimos įvairios interpretacijos. Manau, kad skirti tokią pražangą už vaidybą paskutinėmis rungtynių sekundėmis prieštarauja žaidimo dvasiai. Negaliu kalbėti visų teisėjų vardu, bet, kiek teko girdėti, lazda kartais būna perlenkiama.
Nesportinė pražanga dvikovos pabaigoje gali būti skiriama, kai laikas stovi ir kamuolys dar yra užribyje. Jos esmė – fizinis kontaktas su žaidėju, nesistengiant perimti kamuolį, o norint nusiųsti prie baudų metimo linijos prastai metantį krepšininką. Tai nėra nauja taisyklė, pasikeitė tik jos interpretacija.
Bet ne visi teisingai ją suprato. Ypač jeigu sprendimas priimamas paskutinėmis mačo akimirkomis ir gali nulemti rungtynių nugalėtoją. Apskritai, jeigu švilpukas nulemia rungtynių baigtį, tai nėra gerai. Krepšinio taisyklių silpnoji vieta yra ta, kad leidžia per daug interpretuoti. Iš kitos pusės, dažniausiai kaltas būna žaidėjas, o ne teisėjas. Reikia prasižengti taip, kad arbitras negalėtų įtarti nesportinio žaidimo. Krepšininkai turi suprasti, kad švarus žaidimas turi būti atgaivintas.
Man neteko imtis drastiškų priemonių ir skirti nesportines pražangas paskutinėmis rungtynių akimirkomis. Užtekdavo įspėjimo, ir situacija susitvarkydavo.
Techninė pražanga yra drausminanti priemonė. Jeigu ji skiriama paskutinėmis sekundėmis, vadinasi, pasirinkta labai neteisingai. Tokiu metu skirta techninė pražanga turi būti itin akivaizdi.
Tad kol kas sunku vertinti naujoves. Ar griežtesnės taisyklės padėjo, galėsime pasakyti sezono viduryje.
– Techninė pražanga skiriama vaidinančiam krepšininkui. Ar sunku įvertinti situaciją?
– Tai labai subtilus dalykas. Visi supranta, kad krepšinyje žaidėjas beveik niekada nekrenta ant žemės visai be kontakto.
Vadinasi, teisėjas turi nustatyti, ar stiprus buvo kontaktas ir žaidėjas stūmė, ar oponentas vaidino. Tam, kad nustatytume, ar krepšininkas iš tiesų buvo nustumtas, vien kvalifikacijos neužtenka. Tačiau, kai matome vaidybą, turime reaguoti.
– Valensijos „Pamesos“ komandos gynėjas Vulė Avdalovičius pirmajame ULEB taurės turnyro etape patyrė rimtą traumą, o teisėjas skyrė jam techninę pražangą už vaidybą. Kaip vertinate tokį arbitro sprendimą?
– Norint komentuoti, reikėtų pamatyti situaciją. Todėl nuo komentarų susilaikysiu. Krepšinio teisėjas nėra rentgeno aparatas, jis tikrai nematė, kad žaidėjui nutrūko kelio raiščiai. Esu teisėjavęs, kai „Žalgirio“ puolėjui Darjušui Lavrinovičiui trūko raiščiai. Atrodė, kad žaidėjas tiesiog sukniubo lygioje vietoje.
V. Avdalovičiaus griuvimas turėjo atrodyti nenatūraliai. Sunku suvokti, kodėl žmogus krenta lygioje vietoje. Juo labiau jeigu šalia buvo kitų žaidėjų, gal teisėjas pamanė, kad krepšininkas imituoja pražangą ir nori įgauti neteisėto pranašumo.
– Nemanote, kad dėl naujų taisyklių mažėja tikimybė išplėšti pergalę paskutinėmis sekundėmis?
– Nereikia visos kaltės suversti teisėjams. Sąmoninga pražanga dar nėra nesportinė. Žaidėjai turi mokėti prasižengti. Jeigu krepšininkas nesugalvoja nieko kito, kaip griebti varžovą per liemenį arba tempti už marškinėlių, tai – neabejotina nesportinė pražanga. Tačiau galima prasižengti „legaliai“. Jei žaidėjas nemoka teisingai prasižengti, nereikėtų kaltinti arbitrų.
– Regis, ne visi teisėjai vienodai suprato naujoves?
– Turime oficialų raštą, kuriame yra nurodyta oficiali naujų taisyklių interpretacija. Teisėjai skirtingai interpretuoja taisykles, nes skirtingai supranta krepšinį. Geras teisėjas yra tas, kuris ne tik išmano teoriją pasiskaitęs knygą, bet ir jaučia žaidimą. Nėra sunku išmokti taisykles, bet jas reikia tinkamai pritaikyti praktiškai.
– Vadinasi, daug kas priklauso nuo teisėjo sprendimo, o ne nuo taisyklių?
– Taip yra ne tik krepšinyje. Žmogiškieji veiksniai turi didelės įtakos sportui. Vienas krepšininkas įmeta vieną baudos metimą iš dešimties, kitas – 9. Nors žaidėjai treniruojasi ir uždirba vienodai daug.
Yra teisėjavimo standartai, bet norėdamas priimti teisingą sprendimą teisėjas turi gerai matyti situaciją. Kameros parodo situaciją iš 5 skirtingų kampų, o teisėjas turi priimti teisingą sprendimą per sekundės dalį. Net ir lengvojoje atletikoje teisėjai daro klaidų.
Galime diskutuoti, bet negalime pakeisti taisyklių ir oficialių interpretacijų. Jeigu buvo patobulintos taisyklės, turėtume priimti jas. Be abejo, teisėjai turėtų daryti kuo mažiau klaidų.
– Sprendimai griežtinti taisykles priimti siekiant švaresnio žaidimo. Ar krepšinis jau tapo švaresnis?
– Dar anksti apie tai kalbėti. Žaidėjai nėra įpratę prie griežtų nuobaudų. Manau, kad sprendimas griežtinti taisykles yra subrendęs, nes pastaruoju metu žaidimas buvo perpildytas provokacijų. NBA jau anksčiau išsprendė šį klausimą. Ten beveik nėra vaidybos. Daug kalbėta apie slovėnų krepšinio mokyklą, kuri moko, kaip griūti, kad išprovokuotum pražangą.
Visi galvoja, kad teisėjai gali daryti, ką nori. Patikėkite, visi nori gerai atlikti savo darbą. Kiekvienas profesionalas nenori daryti nelogiškų sprendimų, bet situacijų būna labai įvairių ir neįprastų.
– Kaip vertinate teisėjavimą Lietuvoje?
– Lietuvoje teisėjavimo lygis yra gana geras. Mūsiškiai arbitrai nėra tik teoretikai, jie dažniausiai patys yra žaidę krepšinį, dirbę treneriais. Žmogus, kuris yra pats žaidęs, supranta krepšinį visiškai kitaip, nei tas, kuris išmoko teisėjauti pagal knygelę.
– Kas vertina teisėjų darbą?
– Teisėjų darbą stebi ir vertina dvikovos komisaras. Yra speciali anketa, kurioje išvardyti atskiri teisėjavimo niuansai. Po rungtynių teisėjui yra parašomas pažymys. Iš surinktų balų išvedamas vidurkis. Dusyk per metus sudarome reitingų lentelę, kuriai įtakos daro komisarų ir komandų išreikšta nuomonė.
– Sakoma, kad Lietuvoje yra keturi geri teisėjai. O ką galima pasakyti apie kitus?
– Tai yra tam tikra problema. Krepšinio visuomenė priprato prie keturių pavardžių, nes jos visada būna reitingo lentelių viršuje. Jaunimui sunkiau įsitvirtinti tarp teisėjų elito. Norint laikytis reitingo lentelės viršuje, negalima klysti. Mes su Romualdu Brazausku jau artėjame prie teisėjavimo karjeros pabaigos, o, pagal paskutinius duomenis, turime 50 norinčiųjų pradėti teisėjavimo karjerą žmonių. Iš tiek norinčiųjų, manau, galėsime atrinkti geriausiuosius.
– Ar būna, kad stebint kitų teisėjų darbą jums norisi griebtis už galvos?
– Tikrai ne. Jau seniai nesu sirgalius, kuris griebiasi už galvos dėl teisėjų ar žaidėjų. Be abejo, klaidos matomos ir pastebimos, gal matau daugiau negu mėgėjas, bet stengiuosi neteisti, o įvertinti klaidos pobūdį. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau keletą metų tarp specialistų nesigirdi kalbų apie subjektyvų ir tendencingą teisėjavimą.
