Taigi susitarėme, kad po kelių mėnesių susėsime ir vėl viską apsvarstysime. Aš truputį nurimau, maniau, kad viskas susigulės ir grįš į savo vietas. Labai daug dirbau, nes pastovios pagalbos iš vyro neturėjau. Visada buvau labai savarankiška, o jam vis būdavo šimtai priežasčių, kodėl nesiseka verslas. Bet nesėkmėmis dalintis nelabai norėjo, o aš ir per daug į dūšią nelindau. Tiesiog taip įpratome gyventi ir gyvenome...
Kai prieš daugelį metų aš jam sakiau, kad jis tikriausiai turi kitą moterį, jis tuomet mane išvadino paranojike. Po kiek laiko pradėjo aiškėti, kas dedasi iš tikrųjų. Pasirodo, kad jis įsimylėjo kitą akla ir aistringa meile. Kartą man išvykus atostogų, pas aną moterį išsivežė mūsų dukrą, kuriai tuo metu buvo 8 metai ir nieko blogo tame nematė, nors dukra labai sunkiai išgyveno jo tokią išdavystę. Šito vyras niekada nesuprato, ar nenorėjo suprasti, tiesiog net nežinau...
To niekada tiesiai šviesiai nesakė, kažkada priremtas prie sienos pasakė, kad buvo tokia moteris, bet, atseit, dabar viskas baigta. Prašiau, kad priimtų sprendimą vieną kartą ir galutinai. Kalbėjausi su jo moterimi, kurios taip pat prašiau apsispręsti. Ta prasme, aš buvau nieko prieš, kad jis išeitų gyventi pas ją ir jie paliktų mano šeimą ramybėje, arba ji susirastų sau tinkamą vyrą, kuris neturi šeimos. Šis romanas tęsiasi daugiau nei 7 metai.
Laukiau ir labai tikėjau, kad viskas baigta, bet apsirikau. Ir galiausiai ši moteris pagimdė jam sūnų. Dabar dar kartą prašiau jo galutinio sprendimo. Bandžiau paaiškinti, kad aš juo visai nebetikiu ir nebematau bendros ateities. Galų gale, manau, jei ši moteris po tiek laiko nusprendė gimdyti jam vaiką, tai ji puoselėja kažkokias viltis. Sūnui 2,5 metų ir nemanau, kad ji ilgai dar augins vaiką viena. Kuo baigsis romanas, gal pats tikrai dar nėra apsisprendęs, o gal laiko mane kaip atsarginį variantą.
Taigi dabar aš gyvenu visiškoje nežinioje, kadangi manau, kad jį myliu, todėl man yra nežmoniškai sunku visa tai pakelti. Negaliu nei miegoti, nei valgyti, nuolatos galvoju apie tai, ką aš dariau ne taip, kodėl taip įvyko. Ar verta dar saugoti šeimą? Kaip pasakyti dukrai, sūnui, ir iš viso ar verta sakyti vaikams? Kaip jie reaguos? Gyvenimas virto tikru košmaru.
Teisybę žmonės sako, kuo mažiau žinai, tuo ramiau gyveni, bet, deja, aš viską sužinojau ir už tai dabar save keikiu. Nežinau, ar aš pasiruošusi jam viską atleisti. Jis sako, kad nenori gyventi su ta moterimi, nors vaikui ir suteikė savo pavardę. Galbūt praėjo per mažai laiko - tik 3 savaitės, bet aš visiškai pametusi galvą, nežinau, nei kaip elgtis, nei ką daryti, vaikštau ir dirbu kaip somnambulas, visos mintys tik apie tą įvykį, šeimą ir jo meilės romaną, visiškai praradau ramybę, naktim negaliu užmigti, net su migdomaisiais.
Nieko taip nenoriu, kaip padaryti viską, kad mes vėl būtume laimingi, tačiau niekaip nerandu teisingo kelio, kaip tai padaryti, vieną dieną sakau sau "palauk", o kitą pametus galvą noriu skambinti jai ir bandyt šnekėti. Bet vėlgi manau, o ką naujo aš jai pasakysiu? Nesuprantu, kaip ją tenkina ši padėtis ir ko ji tikisi...
Ką man daryti, kaip elgtis tokios krizės metu, pati atsakymo niekaip nesugebu rasti, pasikalbėti neturiu su kuo, nes manau, kad niekas nesupras, kodėl aš dar vis su juo, kai esu normali, išvaizdi ir finansiškai galinti pasirūpinti ir savimi ir savo vaikais ?!
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Noras būti kartu ir svajonė vėl būti laimingai šeimoje yra labai suprantama. Kaip ir tai, jog net ir turėdama visas galimybes, nenorite nutraukti santykių su jus įskaudinusiu žmogumi. Savo klausime minėjote, kad santuokoje išgyvenote 23 metus. Būtų keista, jei tiek laiko ir energijos pareikalavusį ryšį su vyru galėtumėt užbaigti be abejonių ir skausmo.
Kaip supratau, šiuo metu išgyvenate apsisprendimo etapą, kuomet norisi susivokti, koks žingsnis būtų teisingas savo ir šeimos atžvilgiu. Čia man norėtųsi iškelti kelias temas.
• Taip kaip buvo... Klausime buvo išsakytas noras, jog viskas grįžtų į savo vietas. Tik ar tai nėra lūkestis, kuriam nelemta išsipildyti? Tiek teigiama, tiek neigiama patirtis santykius perkelia į kitą lygmenį. Neištikimybė yra skaudus ir daug ką pakeičiantis išgyvenimas. Pabandykite savęs paklausti, kokių santykių jums norėtųsi? Ar tikrai galėtumėte pati gyventi taip, kaip iki šio įvykio? Kaip įsivaizduojate gyvenimą be savo vyro: sunkumai, palengvėjimai? Kaip įsivaizduojate tolesnį buvimą su vyru?
• Mano vyras. Išreiškėte baimę būti nesuprastai dėl to, kad vis dar esate su savo vyru. Šiam pasirinkimui paaiškinimų yra daug, tačiau kaip jūs pati galėtumėte atsakyti į šį klausimą? Kodėl jūs vis dar su savo vyru? Ko jums labiausiai trūktų, jei vis dėl to nuspręstumėt išsiskirti? Ką gaunate iš šio žmogaus? Kuo esate būdama šalia jo? Kaip jis jus praturtina? Ką iš jūsų atima?
• Pasitikėjimas. Išdavytė labiausiai pažeidžia pasitikėjimą sutuoktiniu, kas yra vienas svarbiausių veiksnių, susijusių su šeimos gerove. Ar galėtumėte atkurti savo pasitikėjimą žmogumi, kuris palaiko ryšius su kita moterimi jau septynerius metus? Ką jums pačiai reiškia pasitikėjimas arba jo nebuvimas? Ar galėtumėte gyventi su žmogumi, tiesiog užsimerkdama, tačiau žinodama, jog šie santykiai vis dar tęsiasi?
• Atleidimas. Tai nėra pamiršimas to, ką padarė jūsų sutuoktinis. Dažnai pasakome “atleidžiu”, tačiau kiekvienas ginčas ar sunkumas vėl ir vėl nuveda mus prie skaudžių išgyvenimų. Bandymas pamiršti sukelia dažnas įtampas, kurios pasireiškia barniais, nepasitenkinimu sutuoktiniu. Ką jums pačiai reiškia atleisti? Kas suteiktų jėgų, siekiant atleidimo? Kas būtų sunkiau: atleisti ar išgyventi išsiskyrimą?
• Skyrybos. Neretai sunku ryžtis nutraukti santykius dėl įvairių baimių, neaiškumo, o kas po to. Kas jus labiausiai jaudina, galvojant apie ryšių nutraukimą su sutuoktiniu?
Pabandykite atsakyti į aukščiau pateiktus klausimus. Gal tai padės atrasti savo mąstymuose naujų krypčių? Pabaigai norėčiau pasidalinti dar keliomis mintimis.
Laiške buvo aprašytas vyro noras pasilikti šeimoje, tačiau jo nupasakotas elgesys rodo negebėjimą ar nenorą apsispręsti. Santykiai su kita moterimi, kurie trunka septynerius metus ir kartu sukurtas vaikas nėra atsitiktinis vienos nakties nuotykis. Nemanau, kad pokalbis su kita moterimi ką nors išspręstų. Tai jūsų su vyru santykiai. Juos tęsti arba nutraukti galite tik jūs abu. Tik ar tikrai jūsų vyras nori rinktis kurią nors iš jūsų?
Atsakinėdama vis susidūriau su neaiškia jūsų sutuoktinio motyvacija. Iš čia man kyla klausimas, ar galėtumėte susitaikyti su tokia neaiškia ir nepastovia pozicija, priimti jo pasiklydimą? Santuoka yra dviejų žmonių pasirinkimas ir atsakomybė. Jūsų vyro argumentas, kad neverta ardyti šeimos, nėra tinkamas jūsų atžvilgiu. Atrodo, kad turėtumėt pirmiau sulaukti jo apsisprendimo grįžti į šeimą, o tada jau galite svarstyti apie savo išlikimą joje. Vis dažniau pradedu klausimų autoriams siūlyti specialistų pagalbą, tačiau tiesioginės konsultacijos gali atnešti kur kas daugiau aiškumo jūsų mintyse ir jausmuose.
Ir paskutinis klausimas: ką patartumėt savo draugei, kuri išgyventų tai, ką šiuo metu patiriate jūs? Pabandykite pabūti atvira su savimi.
Nuoširdžiai su jumis. Vaida
Klauskite psichologės Vaidos: psichologui@delfi.lt
