Naujasis teatro pastatas, dar vadinamas „Sidabriniu lašu“, sulaukė nemažai kritikos. Abejota, ar toks modernus dizainas priimtinas Pekinui. Daugelis miesto valdžios atstovų, įskaitant žymiausius politikus bei architektus, pasisakė prieš futuristinį pastatą, esantį taip arti senųjų miesto orientyrų – „Uždraustojo miesto“, „Didžiųjų liaudies rūmų“ bei
Tian an men
aikštės. Be to, po 2004 m. gegužyje įvykusios nelaimės, kuomet įgriuvo Paryžiaus „Roissy-Charles de Gaulle” oro uosto vieno terminalo stogo dalis, suprojektuoto to paties prancūzų architekto, pasipriešinimas dar labiau suaktyvėjo. Kinų žiniasklaida užuominomis nuolat kalbėjo apie korupciją, susijusią su šio pastato statybomis, tačiau to įrodyti niekam nepavyko.

Nežiūrint į tai, JAV žurnalas „Business Week“ šį projektą priskyrė prie dešimt labiausiai vykusių architektūros projektų. Ypatingai daug teigiamų vertinimų projektas susilaukė už energiją taupančius bei itin ekologiškus sprendimus.

Drąsus prancūzų architekto pasiūlymas

Didžiojo valstybinio Kinijos teatro pastatas Pekine pradėtas statyti dar 2001 m. Po ketverius metus trukusio pasiruošimo iš 69 projektų, pateiktų net 36 architektų biurų iš dešimties šalių, buvo pasirinktas prancūzų architekto Paulo Andreu pasiūlytas teatro projektas. 2 688 bilijonų juanių (323 mln. JAV dolerių) vertės naujojo Pekino teatro pastatas visiškai neseniai baigtas statyti. Pastatas sumaniai įkomponuotas pačioje Kinijos sostinės širdyje, šalia imperatoriškojo „Uždraustojo miesto“ bei Tian an men („Dangiškosios ramybės vartų“) aikštės, tiesiai už „Didžiųjų liaudies rūmų“. Pastarieji visiškai „uždengia“ gigantišką „Lašą“, taip, jog nežinantys apie jo egzistavimą tiesiog praeitų pro šalį.

Pasirenkant galutinį pastato projektą atsižvelgta tiek į ekspertų, tiek į visuomenės pateiktus pasiūlymus ir pageidavimus. Tai didžiausias kultūrinės paskirties projektas iš dešimties Kinijos vyriausybės suplanuotų pradėti statyti 2001-2005 m. Projektas įgyvendinamas bendradarbiaujant kompanijoms „Beijing City Construction Group“, „Shanghai Construction Industry Group“ ir „Hong Kong construction company“. Projektuojant šį su milžinišku vandenyje plaukiojančiu kiaušiniu lyginamą pastatą, užsibrėžtas tikslas sukurti objektą, kuris taptų vienu miesto ar net šalies simbolių, tokiu kaip pvz., Sidnėjaus Operos rūmai.

Naujasis teatro pastatas užima 118 900 m² plotą. Pastatas sudarytas iš trijų atskirų gigantiškų salių, įskaitant 2 416 sėdimųjų vietų operos salę, 2 017 vietų koncertų salę, bei 1 040 vietų teatrą. Lašo formos, sidabriniame pastate įsikurs ir menų pasikeitimo centras, audiovizualinių produktų parduotuvė bei kitos paskirties erdvės.

Elipsės formos pastatas pastatytas ant vandens (dirbtiniame ežere) ir sujungtas su po vandeniu esančia stiklo galerija. Teatro pastatą dengia didelis slankiojantis dviejų dalių titano stogas, kurio panaudojimas slankiojančioje stogo konstrukcijoje leis pastatui nuolat keisti tiek išorinę formą, tiek natūralų vidaus apšvietimą.

„Raudonasis baletas“ nurungė Pekino operą

Didysis valstybinis Kinijos teatras paskelbtas ne pelno siekiančia organizacija, skirta visuomenės labui. Jo darbą koordinuoja miesto savivaldybė. Kinijos kultūros ministerijos teigimu, naujajame teatre planuojama statyti nuo 12 iki 15 klasikinių kiniškų ir apie 7-8 užsienio šalių autorių spektaklių. Ilgą laiką nesutarta, koks spektaklis turėtų būti rodomas teatro atidarymo proga.

Pekino operos pastato vadovybė buvo įsitikinusi, kad pirmuoju čia rodomu spektakliu turėjo tapti žymioji Niu Lang ir Zhi Nu meilės istorija, anot jų, turėjusi pritraukti įsimylėjėlius iš viso pasaulio, savotiškos kiniškosios Valentino dienos proga, vyksiančios kaip tik teatro atidarymo metu.

Tuo tarpu kitu kandidatu siūlytas Kinijos prestižinio apdovanojimo „Lotoso prizo“ laureatas − spektaklis „Sudie, mano sugulove“ („Ba wang bie ji“). Tačiau „Raudonojo moterų padalinio“ baletas („Hongse Niangzijun“), Vakaruose labiau žinomas kaip baletas, rodytas JAV prezidentui Ričardui Niksonui, jo vizito Kinijoje metu (1972 m.), nurungė klasikinius operos spektaklius. „Raudonasis baletas“ pastatytas, pagal to paties pavadinimo novelę, pasakojančią jaunos Hainanio salos valstietės gyvenimo istoriją ir jos dalyvavimą komunistų partijos veikloje.