Plintant diskusijoms apie tai, kaip stabdyti augančią infliaciją, girdisi keletas ganėtinai trivialių teiginių. Taip mąstant infliacija siejama su pinigų erdve, visų pirma su dėl didėjančių atlyginimų bei augančių paskolų apimčių kylančiu vartojimu. Taigi, ir siūlomos infliacijos stabdymo priemonės sukasi apie kažkokius bandymus stabilizuoti atlyginimų augimą bei mažinti skolinimą.
Štai siekdama suvaldyti infliaciją, Vyriausybė pateikė Seimui Fiskalinės drausmės įstatymą bei kartu su Lietuvos banku parengė vidutinės trukmės kainų stabilumo strategiją, kuri numato pagrindines infliacijos valdymo priemones: atsisakyti metų viduryje peržiūrėti valdžios sektoriaus biudžetus, vykdyti griežtą fiskalinę politiką ir toliau taikyti gerokai griežtesnius nei euro zonos reikalavimus dėl komercinių bankų privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo, įvertinti natūralių monopolijų reguliavimo politikos efektyvumą, užtikrinant ekonomiškai pagrįstą elektros, šilumos, dujų ir vandens sektorių kainodarą. Minimos priemonės galėtų pasiekti rezultato, jei ne kelios aplinkybės: pirma, pasitikėjimas valdžios žingsniais ir tvirta valia mažinti infliaciją, antra, blogėjanti užsienio prekybos balanso situacija.
Vienintelis infliaciją vidutiniuoju periodu lemiantis veiksnys yra nominaliųjų pinigų augimas, — dar Milton‘as Friedman‘as griežtai pamokė, kad infliacija visada ir visur yra pinigų fenomenas. Nors tokie veiksniai kaip monopolinė įmonių galia, stiprėjančios profsąjungos, streikai, fiskalinis deficitas, naftos kaina ir panašiai nulemia didesnį nominalių pinigų augimą, jie neveikia infliacijos ilgesniu laikotarpiu.
Žinoma, kad kainų lygis priklauso nuo laukiamo kainų lygio ir gamybos lygio: laukiamas kainų lygis reikšmingas, nes jis veikia nominalųjį darbo užmokestį (jei tikima, kad kainos augs, tai ir darbo užmokestis didėja), kuris, savo ruožtu, veikia kainų lygį. Didesnis gamybos lygis reikšmingas, nes didindamas užimtumą mažina nedarbo lygį, dėl ko didėja darbo užmokestis ir galų gale – kainų lygis. Tad paprasčiausia manyti, kad infliacija priklauso nuo laukiamos infliacijos ir nuo nedarbo nuokrypio nuo natūraliojo nedarbo lygio. Nedarbas, mažesnis nei natūralusis nedarbo lygis, didina infliaciją; nedarbas, didesnis nei natūralusis nedarbo lygis, mažina infliaciją. Dabar grįžkime į Lietuvą. Kad ir kas būtų kalbama, lūkesčiai, kad ateityje kainos didės Lietuvoje dabar tokie stiprūs, kad spartėjantis kainų augimas yra tiesiog neišvengiama realybė, ką besakytų žvaigždės. Tai bloga žinia.
Kita vertus, tikėtina, kad gamybos apimtys artimoje ateityje ims mažėti. Tai, tikėtina, šiek tiek padidintų dabar jau labai tikėtina mažesnio nei natūralus nedarbo lygį. Ši iš pirmo žvilgsnio prasta žinia, išties gali tapti puikia naujiena, jei prisiminsime, kad disinfliacija gali būti pasiekta tik didesnio nedarbo kaina. Dabartinę Lietuvos situaciją aštrina tai, kad kalbame apie atvirą ekonomiką su fiksuotu valiutos kursu, kur gamyba (tad ir kainų lygis) priklauso ne tik nuo vyriausybės išlaidų ir mokesčių, bet ir nuo realiojo valiutos kurso. Atviroje ekonomikoje esant fiksuotam valiutos kursui ir tobulam kapitalo mobilumui centrinis bankas nebegali keisti palūkanų normos, kuri aiškiai apibrėžta užsienio palūkanų normos. Kitaip sakant, esant fiksuotam valiutos kursui centrinis bankas netenka galimybės taikyti pinigų politikos kaip vieno iš ekonominės politikos instrumentų.
Tuo pačiu metu tas faktas, kad ekonomika atvira, reiškia, kad dabar privalome kalbėti ir apie realųjį valiutos kursą, t.y. santykinę šalies prekių kainą, išreikštą užsienio prekėmis. Atviroje ekonomikoje esant fiksuotam valiutos kursui kainų lygis veikia gamybą per savo poveikį realiajam valiutos kursui. Esant fiksuotam nominaliajam valiutos kursui ir duotam užsienio kainų lygiui, šalies kainų lygiui didėjant, realusis valiutos kursas irgi didėja, taigi kyla realioji valiutos vertė. Šis realusis vertės pakilimas mažina šalies prekių paklausą, ir, savo ruožtu, gamybą. Paprasčiau kalbant, augantis kainų lygis brangina šalies prekes, taigi mažėja jų paklausa, o tuo pačiu ir gamyba. Prisiminus, kad mažėjanti gamyba, mažina infliaciją, turime neblogą žinią.
Vis dėlto. Nors ekonomikos teiginys, kad net esant fiskuotam valiutos kursui ekonomika ilgainiui grįžta į natūralųjį lygį, ir labai svarbus, deja, prisitaikymo procesas gali būti pernelyg ilgas ir skausmingas.
Devalvacija gali pagreitinti gamybos grįžimą į natūralųjį lygį. Taigi, jeigu valstybė esant fiksuotam valiutos kursui susiduria su pernelyg dideliu prekybos deficitu (o tai jau stiprėjanti Lietuvos tendencija) ar nuosmukiu, ji patiria stiprų politinį spaudimą arba apskritai atsisakyti fiksuoto valiutos kurso, arba bent jau atlikti jo vienkartinę devalvaciją. Apibendrinant galima pasakyti, kad devalvacijos lūkesčiai gali tapti kibirkštimi, uždegančia laužą, ir sukelti valiutos kurso krizes. Susidūrusi su tokiais lūkesčiais, vyriausybė turi dvi galimybes: arba pasiduoti ir devalvuoti valiutą, arba kovoti ir išlaikyti paritetą aukštos palūkanų normos ir galimo nuosmukio kaina. Deja, tokia kova gali būti ir bevaisė. Recesija gali priversti vyriausybę pakeisti savo politiką vėliau arba pašalinti pačią vyriausybę.
Svarbu ir tai, kad devalvacija gali įvykti ir tuo atveju, jei lūkesčiai, kad ji artėja, iš pradžių yra visiškai nepagrįsti. Net jei išties vyriausybė neketino devalvuoti valiutos, ji gali būti priversta tai padaryti dėl finansų rinkų įsitikinimo, kad tokia devalvacija įvyks (panašios tendencijos jau stebimos). Pariteto palaikymo kaina gali būti ilgalaikės aukštos palūkanų normos ir recesija; ir vietoje to vyriausybė pirmenybę atiduos devalvacijai.
Kokia Lietuvos ateitis? Manau prasta, ir visų pirma todėl, kad čia negerbiamos pačios paprasčiausios tegul ir netobulos mokslų (ne vien ekonomikos) tiesos. Ir daugiau. Negali sektis šaliai kuri nesugeba išgirsti net labai jau švelniai ir kultūringai išdėstytų, pavyzdžiui, komisarės Dalios Grybauskaitės perspėjimų.