„Tai nenormalu, kad valstybė iki šiol nesukūrė efektyviai veikiančios socialinio draudimo sistemos kūrybiniams žmonėms ir šie priversti vėliau prašyti išmaldos ar kompensacijų, vietoj to, kad nuo gaunamų honorarų būtų mokėję mokesčius socialiniam draudimui“, - Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyvą komentuoja pirmininkas Dainius Radzevičius.
Spalio 13 dieną posėdžiavusi LŽS Valdyba, kuriai priklauso visų Lietuvos regionų skyrių bei klubų atstovai, nusprendė siūlyti Seimui ir Vyriausybei įvesti socialinio draudimo mokesčius ir pagal autorines sutartis dirbantiems kūrėjams. Šiandien pagal darbo sutartis dirbantys asmenys bei jų darbdaviai moka pajamų bei socialinio draudimo mokesčius.
Kūrybiniai darbuotojai gali pasinaudoti taip vadinama lengvata ir mokėti tik 15 procentų dydžio pajamų mokestį. Tačiau greta jų jokie mokesčiai socialiniam draudimui nemokami. Dėl to bet kuris kūrėjas netenka visų galimų socialinių garantijų (pvz., išmokos už ligos laikotarpį, pensijos ir pan.).
Visgi ištikus bėdai tokiems žmonėms valstybė suteikia minimalias pašalpas ar kompensacijas, kurios iš esmės sulygina šiuos žmones su socialiai remtinais ar apskritai asocialiais asmenimis.
„Taip neteisinga ir nesąžininga – savo didžiausią kūrybinį potencialą atidavę žmonės turi turėti teisę į socialines garantijas, o kūrybinių darbuotojų padėtis šiandien yra akivaizdžiai blogiausia iš visų darbo rinkos dalyvių“, - pažymi D.Radzevičius.
Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga siūlo Seimo valdybai sudaryti darbo grupę, į kurią būtų įtraukti kūrybinių darbuotojų profesinių sąjungų ir valstybės pripažintų meno kūrėjų asociacijų, darbdavių atstovai, Kultūros, Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų atstovai. Ši darbo grupė turėtų parengti reikalingus teisės aktų pakeitimus, kurie numatytų, kaip ir kokia tvarka būtų mokami socialinio draudimo mokesčiai nuo kūrybinių darbuotojų honorarų.
LŽS siūlo svarstyti du galimus modelius. Pirmasis - autorinių atlyginimų sistema prilyginama darbo santykiams, t.y. mokesčiai ir kitos garantijos yra adekvačios. Tačiau šiandien Lietuvoje tokios garantijos gali būti neaktualios žmonėms, kurie iš kūrybinės veiklos gauna labai mažas išmokas (moksleiviai už rašinius į spaudą ir pan.). Todėl galima numatyti, kad soacialinio draudimo mokesčiai būtų taikomi tik gaunantiems daugiau nei vieno minimalaus darbo užmokesčio dydžio honorarus per mėnesį.
Pasinaudojus kitų ES valstybių praktika galėtų būti sukurtas modelis, kuris skatintų darbdavius įdarbinti kūrybinius žmones. Taip būtų, jei greta jau esančio 15 procentų pajamų mokesčio kūrybinį darbą dirbantys asmenys mokėtų ir socialinio draudimo mokesčius, o likusią socialinio draudimo mokesčių naštą po lygiai pasidalintų darbdaviai bei valstybė.
Tai leistų atsisakyti jau esančių kitų lengvatų kūrėjams bei sukurtų aiškią ir efektyvią sistemą. Be to, būtent tai leistų surinkti papildomų lėšų socialinio draudimo sistemai ir galbūt netgi mažinti šių įmokų dydžius ateityje.
