„Iš tiesų galima išskirti tendenciją, jog vietos naujam būstui ieškoma toliau nuo centro, – City24.lt patvirtino Nekilnojamojo turto bendrovės „InReal“ Tarpininkavimo departamento vadovas Mindaugas Šimkus. – Šių metų pradžioje mūsų įmonėje atlikto tyrimo duomenimis, gyventi nuosavame name trokšta daugiau nei 36 proc. Lietuvos gyventojų“.
Lietuviška svajonė
Tinklapio www.city24.lt forumo temoje „Butas ar namas?“ didžioji dalis internautų taip pat pasisako už individualų gyvenamąjį namą: „Kai gyveni bute, egzistuoja du pasirinkimai – butas arba namas. Kai gyveni name – pasirinkimo nebėra. Grįžti į butą – tas pats kas grįžti į kalėjimą“, – mano Giedrius. „Tik namas! – užtikrintai teigia internautė Inga. – Svajoju, kada galėsiu praverti duris ir išleisti šunį į kiemą, auginti gėles ir degintis ant savo pievelės, ir jokie ūkio darbai neatbaidys nuo tokios ramybės ir prabangos, kurios neturiu dabar, kai kaimynai per dienas geria ir šiukšlina toje pačioje laiptinėje, kurioje patys gyvena“. Kita internautė svarsto galimybę į darbą važinėti net pusšimčio kilometrų atstumu, kad galėtų mėgautis privatumu: „Sprendžiu dilemą: namas ar butas? Bute erzina kaimynų kosėjimas, girdėti, kaip bėga vanduo, aiškintis dėl per garsios muzikos... Esu gyvenusi name, žinau, kad darbo ten daug, patikėkit, bet namas yra namas. Jei galėčiau sau leisti įsigyti namą arčiau nei 50 km už Vilniaus, tai net neabejočiau. Tačiau svarstau net galimybę ir tokį kelią važinėti“.
Kas lemia tokį stiprų troškimą? Psichologas dr. Gediminas Navaitis, sakė, kad lietuvio norą gyventi nuosavame name lemia tradicijos: „Dar 60 - aisiais praėjusio šimtmečio metais du trečdaliai lietuvių gyveno kaimuose. Tai reiškia, kad daugelis šiandieninių miestiečių užaugo nuosavame name ar sodyboje, gamtos apsuptyje, taip gyveno ir jų tėvai, seneliai, proseneliai, todėl nenuostabu, daugiabučiuose toks žmogus nejaučia psichologinio komforto“.
Prisiminkime ir tradicinį lietuvio gyvenimo moto – pasodinti medį, užauginti sūnų, pastatyti namą. Tiesa, gamtosauga lietuviui mažai berūpi. Sūnus ar duktė – nebe taip svarbu, kai ir moteris uždirba ir yra pajėgi nukaršinti tėvus. O štai namas – vis dar yra vienas kertinių gyvenimo tikslų.
Kodėl bėgame iš miesto?
Antrasis dr. G. Navaičio išskirtas aspektas – ekonominis. „Šiandien, kai butų kainos pasiekė tokį lygį, kad vietoje buto galima įsigyti namą, natūralu, kad žmonės renkasi gyvenimą nuosavame name“, – apibendrindamas genetiškai nulemtą lietuvio troškimą gyventi nuosavoje erdvėje bei ekonominį faktorių, kodėl kyla individualių namų pirkimo banga, aiškino psichologas.
Nekilnojamojo turto rinkos žinovas M. Šimkus mano, kad žmones iš miesto bėgti skatina ir gyvenimo kokybės trūkumas, o infrastruktūrų plėtra gyvenimą užmiestyje daro vis patrauklesniu: „Visų pirma, žemės kaina centre yra viena didžiausių, be to, mieste didelės spūstys, nemažas oro užterštumas, dėl didelio užstatymo labai menkos naujos statybos galimybės. Kaip ir visose pasaulio didmiesčiuose, centre įprastai žemė panaudojama komercinėms patalpoms – verslo centrams, biurams, parduotuvėms. Antra priežastis yra susijusi su natūralia miesto plėtra. Nauji keliai, komunikacijos, kita inžinierinė ir socialinė infrastruktūra (mokyklos, parduotuvės, vaistinės) atokesnius rajonus daro daug patrauklesnius už miesto centre esančias vietas. Šalia tų pačių, kaip ir centre, patogumų gaunamos ir papildomos vertės – daugiau gamtos, mažesnis gyventojų tankumas, geresnės parkavimo sąlygos ir kita“.
Butus miesto centre parduodantys gyventojai skundžiasi alinančiu triukšmu, privatumo ir ramybės stoka. „Vilniaus senamiestis žavingas, tačiau čia gyventi nebegaliu, – prisipažino verslininkė Agnė, ne tik gyvenanti, bet ir vadovaujanti vienai senamiestyje įsikūrusiai kavinei. – Muzika, įsilinksminę prašalaičiai mūsų šeimos gyvenimą pavertė nepakenčiamu, todėl statomės namą užmiestyje. Manau, kad tai racionaliausias sprendimas, nors Vilniaus miesto savivaldybė bando riboti kavinių veiklą ir taip apginti gyventojų teisę į ramybę. Tačiau visame pasaulyje senamiesčiai yra žmonių traukos centras, absurdiška gyventi miesto širdyje ir svajoti jaustis lyg kaime. Čia gyventi gali nebent jaunas, šiuolaikiškas žmogus, kuriam miesto ritmai – lyg lopšinė“.
Už parduoto buto kainą verslininkės šeima įsigijo ne tik prabangų namą miesto periferijoje, bet ir ramybę.
Kam pirkti butą, jei gali namą
Tačiau ar tikrai vietoje galimybės gyventi bute, net vidutines pajamas gaunantis pilietis gali rinktis viliojančią alternatyvą įsikurti lyg ponas?
Peržiūrėjus nekilnojamojo turto skelbimus net ne ekspertui tampa aišku, kad kainų santykis išties panašus. Vidutinė buto statybos kaina Vilniuje šiandien yra apie 8000 Lt už kv. m, o sostinės priemiestyje, pvz., Bendorėlių gyvenamųjų namų kvartale, už namo kv/m sumokėsite 4400 Lt kartu su 6 arų sklypu. Turint sklypą ir nesivaikant pradangos įmanoma pačiam pasistatyti namą, išleidžiant apie 2000 Lt už kv. m – tai pigiausia, tačiau daug laiko ir sveikatos reikalaujanti alternatyva šeimai sukurti komfortiškas gyvenimo sąlygas.
Nors nekilnojamojo turto kainų amplitudė Lietuvoje be galo plati, paanalizavus skirtingų segmentų, miestų bei regionų buto ir namo kainas už kv. m santykis išlieka labai panašus. Taigi, paplitusi nuomonė, jog už buto kainą galima įsigyti namą, yra pagrįsta.
Tačiau reikia pažymėti, kad vertinant buto ir namo pardavimo kainas, nederėtų pamiršti ir kitų faktorių: „Nors kai kuriais atvejais namo užmiestyje ir buto mieste kainos gali būti panašios, tačiau reikia pagalvoti ir apie įrengimo išlaidas, skaičiuoti sąnaudas šildymui, namo įrenginių priežiūrai, namo eksploatacijai ir panašiai“, – primena „InReal“ Tarpininkavimo departamento vadovas M. Šimkus.
Prieš porą metų į užmiestį įsikėlusi jauna Ilonos ir Jono šeima prisipažino neskaičiavusi nenumatytų išlaidų. „Trokštantys gyventi nuosavame name dažnai neįvertina aplinkos priežiūros ir tvarkymo išlaidų, tarkim, kiek kainuos žoliapjovė ar vejos laistymo įranga. Taip pat vertėtų paskaičiuoti, kiek kuro sudeginsite kasdien važinėdami į darbą ir atgal. Todėl pasvarstome, ar tik nevertėtų grįžti į miestą. Nuo šio sprendimo sulaiko tik mintis apie galimą šeimos pagausėjimą“, – mintimis dalinosi pora.
Išvystyta miestų infrastruktūra – lemiamas privalumas
Taigi, suskaičiuoti, kur gyventi yra pigiau – nuosavam name ar bute – nėra taip paprasta, kaip apskaičiuoti pirkimo kainos santykį.
Galutinį rezultatą lems kiekvienos šeimos individuali situacija bei poreikiai. Susumavus visas, ne tik pirkimo, išlaidas, daugeliu atveju paaiškėja, kad tradicinės 3 asmenų išlaidos per mėnesį, gyvenant nuosavame name, bus didesnės bent keliais šimtais litų.
Akcinės bendrovės „YIT Kausta“ vystymo direktorius Darius Vilkas City24.lt prisipažino, jog nesenai svarstė galimybę išsikelti į individualų namą. „Paskaičiavau, kad išties buto ir namo kainos panašios, tačiau apsisprendžiau likti mieste. Ar iš tiesų tas, kuris gyvena užmiestyje gauna tą patį, ką ir gyvenantis mieste? Juk miestuose yra išvystyta infrastruktūra, keliai, privažiavimai, visuomeninis transportas, darželiai, mokyklos, ligoninės. Užmiestyje gyvenimas be automobilio neįmanomas. O jei, neduok dieve, nelaimė, ar visada atvažiuos greitoji pagalba? Amžina problema, kaip nuvežti vaikus į mokyklą“, – savo argumentus dėstė pašnekovas. D. Vilko nuomone, išvystyta infrastuktūra lemia didesnes gyvenamojo būsto kainas miestuose.
Kodėl lietuviškos gyvenvietės netobulos
UAB „Sostinės namai“, vystančios gyvenamųjų namų gyvenviečių projektus, vadovas Saulius Pavarinis pripažįsta, kad šios problemos išties aktualios. „Bendrieji planai ir infrastruktūra – viena svarbiausių temų, siekiant priartėti prie vakarietiškos individualiųjų gyvenamų namų kultūros, – sakė S. Pavarinis. – Nesant gerai parengtų, morališkai nepasenusių bendrųjų planų, tikslingai skirtų gyvenamiesiems kvartalams statyti, labai sunku pasiekti gerą globalų lygį. Todėl iš dalies to vaidmens imasi projektų vystytojai, dažniausiai kiekvienas savo „darže“. Rezultatas – daugybė mažų kvartaliukų, išmėtytų įvairiose vietose, be viešųjų erdvių, normalaus susisiekimo, tik su iš dalies išspręstomis inžinierinėmis komunikacijomis“.
Gretinant mūsų individualiųjų namų rajonus su vakarietiškaisiais, į akis pirmiausiai krenta netvarka.
„Kodėl namai Vakarų šalyse gerai atrodo ir po 50 metų, aplink gyvenvietes nėra šiukslių, kodėl jų keliai be duobių, tvoros neišlūžusios ir viskas veikia, kieme ir aplink želia žole ir žydi gėlės? Nes jų gyvenvietės eksploatuojamos nuo pirmos dienos po namo įsigyjimo“, – kalbėjo S. Pavarinis.
Pašnekovo teigimu, siekis Lietuvoje parduoti pilnai eksploatuojamas gyvenvietes susiduria su tradicijų klausimu. „Mūsų klientas pats pjauna žolę, pats remontuoja santechninius prietaisus, pats sodina gėles, ir, žinoma, tai daro blogai arba nespėja, – mano verslininkas. – Dirbkime kiekvienas savo darbą, priežiūrą palikime profesionalams“.
Teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog tradiciškai lietuviai yra ne tik užsispyrę ir taupūs žmonės, bet ir – ne tokie turtingi, todėl siekia savo išlaidas kiek įmanoma sumažinti. Todėl kol kas idiliškos gyvenvietės su bendro naudojimo pakelėse žydinčiais rožių krūmynais – miglotoje ateityje.
Sprendimą lemia individualūs poreikiai
Įvertinus finansines galimybes, paaiškėja, kad „lietuviška svajonė“ gali tapti realybe bet kuriam, pasiryžusiam ir galinčiam įpirkti nekilnojamąjį turtą. Neįmanomam tampant įmanomu, organiškas žmogaus užsidegimas paprastai ima blėsti – šiame etape dėliojami pliusai ir minusai.
Gyvenamosios vietos infrastruktūra turi atitikti profesinius poreikius, gyvenimo stilių, nekenkti sveikatai bei tenkinti individualius žmogaus ar šeimos poreikius. Su rinkos kainomis esame priversti taikstytis, tačiau atsivėrusi pasirinkimo laisvė, be abejo, yra teigiamas pokytis.
Todėl sprendimą, įsigyti nekilnojamąjį turtą mieste ar periferijoje, šiandien lemia nebe finansai, o individualūs poreikiai.
