1944 m. ji pasitraukė iš Lietuvos. 1948 m. apsigyveno Kanadoje, 1965 m. persikėlė į JAV, gyveno Čikagoje, Daytone, Floridoje. 1998 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1998 m. B.Pūkelevičiūtė buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Rašytoja vaidino Kauno jaunimo teatre, Augsburgo lietuvių dramos teatre Vokietijoje, su kitais Montrealyje suorganizavo lietuvių dramos sambūrį. 1957 m. scenai pritaikė ir režisavo K. Borutos „Baltaragio malūną“, 1958 m. pastatė B. Sruogos „Milžino paunksmę“, paruošė ir režisavo pirmąsias lietuviškų vaidinimų plokšteles.
B.Pūkelevičiūtė debiutavo eilėraščių knyga „Metūgės“ (1952). Rašytoja išleido romanus „Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Naujųjų metų istorija“ (1974), „Devintas lapas“ (1982), apsakymų bei apybraižų rinkinį „Marco Polo Lietuvoje“ (1982), poemų knygą „Atradimo ruduo“ (1990).
Visa rašytojos grožinė kūryba atspindi lietuvių išeivijos gyvenimo kasdienybę, prisitaikymo prie svetimų miestų, gamtovaizdžių, visuomenių malonumus ir kartėlius. Prozoje retrospektyviai grįžtama į Lietuvą, prisiminimai, dienoraščio nuotrupos – poetiškiausia ir stilistiškai turtingiausia Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos dalis.
Rašytoja parašė eiliuotų pasakų vaikams: „Daržovių gegužinė“ (1973), „Kalėdų dovana“ (1973), „Peliukai ir plaštakės“ (1973), „Klementina ir Valentina“ (1974), „Skraidantis paršiukas“ (1974), straipsnių apie išeivijos teatrą bei literatūros klausimais.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, aktyviai įsijungė į kultūrinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, dalyvavo įvairiuose susitikimuose su skaitytojais. Birutė Pūkelevičiūtė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.