Tiesiogiai su dvasiomis subendrauti irgi galima, tik reikia įeiti į transo būseną. Tam reikia kai ko atsigerti, kai ko užrūkyti, kai ką pašokti. Dar reikia nešioti su savimi ir kabinti namuose teisingus amuletus: geroms dvasioms pamaloninti, piktoms - nubaidyti. Visa tai buvo labai kasdienis, buitiškas dalykas, kaip mums - televizoriaus žiūrėjimas ar avalynės keitimas pagal sezoną. Žmonėms buvo tiesiog natūralu, kad už svarbiausių klausimų visuomet slepiasi tai, kas juos valdo.
Žmonės visuomet tikėjo, kad už pasaulio įvykius kažkas atsako.
Ir vargu, ar kas kėlė vienas kitam reikalavimų meilėje ar bendravime. Šeimos bendravimas buvo daugiausiai buitiškas bendravimas. Bendravimas su magais ir dvasiomis - dvasinis.
Tačiau kažkaip nepastebimai iš mūsų gyvenimo atsakingos dvasios pradėjo trauktis. Vietoj jų atėjo technologijos. Žmonės pradėjo tikėti, kad sergantį vaiką išgelbės ne dvasia, o stebuklingas importinis vaistas. Kad laimę atneš ne amuletas, o modernus namas su satelitine antena. Ir kad ne šamanė atitolins senatvę, o naujausias kremas su lizosominiais fermentais ir gimnastika. Jei vaikas vis dėlto miršta - kalti medikai. Jei aš nelaimingas, tai dėl to, kad pinigų tokiam namui neturiu. Jei vis dėlto senstu - apsileidau.
Tačiau tuomet gyvenimas pasidaro kartu ir valdomas, ir labai tuščias bei nejaukus. Jis priklauso nuo tinkamai nupirktos prekės ir dar nuo kažkokių paslaptingų žmonių baltais chalatais – jos kūrėjų. Mokslas tapo nauja religija, biologai ir matematikai - naujais žyniais. O poreikis turėti tikrus burtininkus ir magus nusikėlė į pogrindį. Tačiau atsirado ir nepasitikėjimas mokslu.
Paaiškėjo, kad technologijos vis laiką kažką gadina: tai orą, tai vandenį, tai imunitetą. Tai nuo šaldytuvų ozono sluoksnis tirpsta, tai nuo mašinų oras pasunkėja, kaip švinas. Tai vėl kažkokie augliai nuo karšto aliejaus išauga… Ne, technologijos pasirodė nepatikima terpė žmogaus slapčiausiems poreikiams realizuoti. Ir tuomet nepaprastai didelį krūvį ėmė nešti bendravimas su kita lytimi.
Taip, būtent su kita lytimi. Tarp vyro ir moters vis dar išliko nepaaiškinama magiška aistra. Ne tik seksualinė, bet būtent bendravimo. Su trauka, grožiu ir idealizacija. Ir žmonės natūraliai ėmė žiūrėti į bendravimą ne šiaip sau, kaip kadaise … (Valgysi? Taip. Na, į lovą - kalbėdavo vienas kitam urvinių laikų protėviai). Ne, bendravimas pradėjo sietis su aibe dalykų, kuriuos anksčiau atlikdavo dvasios ar jų tarpininkai - magai, šamanai ir burtininkai:
Tu turi mane suprasti, kai aš savęs nesuprantu;
Tu turi atitikti mano idealus;
Tu turi suteikti man magišką meilės jausmą;
Tu turi kalbėti apie gražius dalykus;
Tu turi mane pagydyti nuo mano kompleksų;
Tu turi būti aukščiau žemės.
Paskutinis teiginys ypač svarbus. Jei vyras kalbės su moterimi tik apie tokius dalykus, kaip geriau užtaisyti langų plyšius arba kaip sėkmingiau kovoti su kojų nuospaudomis, moteris pasakys, kad tai ne dvasinis bendravimas. Jei moteris aiškins vyrui tik tai, kaip geriau išplauti lėkštę arba kokiu būdu šluostyti vaikui užpakalį - jis irgi pasakys, kad tai ne dvasinis bendravimas.
Abu sutars, kad kalba apie labai žemiškus dalykus ir abu ilgainiui jaus, kad jiems kažko trūksta. Kartais jie taip ir gyvens su tuo trūkumo jausmu (“mums trūksta dvasinio bendravimo“). O kartais bandys kažką pakeisti. Vienas iš variantų:
Ji, nors ir baigusi tik technikumą, lankys paskaitas apie ekstrasensoriką, o jis susipažins su intelektualia filologe, kuri, kol neprieis iki bučinių, jį apšvies apie “subtiliąsias energijas” ir čakras;
Kitas variantas: ji susižavės jaunu menininku, kuris, kol neprieis iki bučinių, rodys jai savo kūrinius, o vyras, nors ir dirba taksistu, skaitys knygą apie indų filosofiją.
Ir dar vienas variantas: pažintis su ypatingu kunigu, “šventu žmogumi” ar tiesiog susitikimas su meile, švytinčia kažkieno akyse.
Ir dar daug kitų variantų, kurių esmė viena: žmonės ieškos to, ko neturi.
Žinodami mūsų istoriją, mes galime spėti, kad šitaip mes stengiamės užpildyti bendravimo su dvasiomis deficitą. Ir be didelio pagrindo dedame viltis į žmones, kuriuos laikome ne visai žemiškais. Taip netiesiogiai pasireiškia mūsų natūralus noras užsitikrinti sau pagrindą po kojomis tokiuose neaiškiuose, bet tokiuose svarbiuose mums klausimuose, kaip:
Kiek aš gyvensiu?
Kas mano tikras draugas, o kas priešas?
Kam aš gyvenu- ar tai tik atsitiktinumas?
Ar mano artimasis žmogus pasveiks, ar numirs?
Ar pasaulyje yra meilė, ar viskas tik chemija?
Ar yra pasaulyje gėris, tiesa, grožis?
Ar yra dievas, ar tai tik fantazijos?
Ir t.t.
Viso šito, žinoma, nesužinosi netgi susipažįstant su “nežemiškais “ žmonėmis.
O! Lyčių santykiai taip pat persmelkti šia magija, šia nekasdieniškos jėgos paieška. Juk realus parapsichologas gali ne tik sužavėti, bet gali ir nuvilti (pasirodo, tai buvo tik šarlatanas ir dar nelabai sveikas). Reali intelektualė gali pasirodyti paprasta prisiskaičiusi moteris, kenčianti nuo mažakraujystės ir nerimo priepuolių. Realus menininkas gali pasirodyti tiesiog pretenzingas jaunuolis su nepripažinto genijaus bruožais.
Dvasios nebelieka, ji išslysta. Kaip pavadino M.Kundera savo puikią knygą, “Gyvenimas yra kitur”. Visą laiką kitur tam, kas ieško grožio, gėrio ir tiesos realiuose žmonėse. Bet kitaip ir būti negali. Juk:
Dvasinis ilgesys – kai ilgimasi to, kas nematoma.
Ir bus labai šaunu, jei mes atidėsime šį ilgesį iki geresnių laiku. Ir tiesiog priimsime vienas kitą tokius, kokie esame - žemiškus. O juk žemė labai graži, kai rasos lašeliuose atsispindi visas pasaulis.
Olegas Lapinas
