Prieš keliasdešimt metų
Dešimta valanda ryto. Lolitos kabinete diskusijas ką tik baigė leidyklos darbuotojos. Nors diskusija slidu tai vadinti. Geriau smegenų mankšta bandant suprasti, ką žmonės Lietuvoje nori skaityti. Atsakomybę už tai prisiims Lolita. Nesistebiu, kad ji pirmiausia parodo ką tik išėjusią knygą, o ne naujus kvepalus. Bet gal galima nors pusvalandį pabūti be knygų?
Bandau nuvairuoti Lolitos mintis atgal. Sakau, visi jūsų klausinėja apie knygas ir planus. Sugrįžkime į penktą klasę. Kas tuomet buvo Lolita?
"Penktoje klasėje žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą. Manęs neviliojo niekas kitas, tik knygos, redagavimai. Knygos man buvo priebėga nuo visko. Jeigu dabar psichiatrai sako, kad paauglystė yra raitelis be galvos, tai man paauglystė buvo su visiška galva, nes aš skaičiau.
Knygos man padėjo išspręsti ir įveikti visus paauglystės kelius ir klystkelius. Ir kai įstojau į universitetą studijuoti filologijos, tą patį parašiau pirmame kurse. Kai profesorė Elena Bukelienė prašė parašyti, kaip įsivaizduoju save baigusią universitetą, parašiau, kad noriu dirbti redaktore žurnale", - sako Lolita.
Keliauk kad ir į pirmą jos klasę - kalbės apie knygas. Nors skirtumas tarp to meto knygų ir šio yra ryškus.
"Tuomet buvo "Vaga", ji leido grožinę literatūrą. Leidėjais niekas nesidomėjo, tokio poreikio nebuvo. Aš skaičiau viską, kas patekdavo į mano rankas. Ir F.Dostojevskį perskaičiau labai anksti. Jį skaičiau ir vėliau. Manau, kad yra autorių, kurie kaip kristalas sugeba apsisukti ir pamatai kitą briauną. Juos gali skaityti daug kartų", - aiškina Lolita.
Bet F.Dostojevskis labai depresyviai veikia, ir jo kūrinių nepatariama skaityti sanatorijose! Lolita mano, kad taip yra šiais laikais: "Kai buvau penktoje klasėje, depresija buvo nemadinga. Aplink visi dirbo ir nebuvo depresijos apimtų žmonių. Tėveliai sakydavo: "Jeigu liūdna, reikia imtis konkrečių darbų." Nes tais laikais tai buvo vadinama liūdesiu."
Vaikystėje ir jaunystėje merginos vertina draugystę. Bet Lolitai nutikdavo kitaip: ji geriau sutardavo su vyriška gimine.
"Augau tarp berniukų ir draugavau daugiausia su jais. Buvau dievinama tėvo dukra. Ir dabar mano šeimoje daug daugiau vyriškų marškinių ir kojinių, negu moteriškų", - sako ji.
Vyrą Arūną ji sutiko universitete - "per dainas". Abu dainavo universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Fizikas ir filologė: "Mūsų laikais buvo daug spontaniškumo. Negalėjau įsivaizduoti, kad planuosime gyvenimą, vaikų skaičių. Buvome klasikinė fiziko ir lyrikės šeima. Susilaukėme dviejų sūnų ir dukters. Šiandien nesu sutikusi labiau apsiskaičiusio žmogaus už savo vyrą. Dar kartą įsitikinau, kad štampų gyvenime nebūna."
Dabar: leidyba su deguonimi
Dirbusi daugelyje redakcijų žurnaliste, atsakingąja sekretore, Lolita vieną dieną nutarė viską palikti jaunesnėms kartoms ir išėjo leisti knygų. Viešai pareiškusi, kad imasi verslo norėdama gražiai nusenti. Ar procesas jau prasidėjo?
"Prasidėjo, prasidėjo! Aš turiu proto pasižiūrėti į pasą. Man pavyko, nes aš turiu tokią formulę, kas padeda žmogui gražiai senti, kas jį išgelbėja nuo blogų minčių, kai galvoja apie amžinybę. Tai darbas, kuris teikia malonumą. Tuomet nebaisi senatvė. Darbas man yra hobis, malonumas, čia aš realizuoju kūrybines galias. Turėdama bendraminčių komandą", - sako Lolita.
Jos "Tyto alboje" (lot. liepsnotoji pelėda) dirba per dvidešimt darbuotojų ir dar pusantro šimto pagal autorines sutartis. Direktorė sako - plėsimės, jau trūksta žmonių. Nes per metus išleidžia šimtą knygų. Galima pasijusti kaip turguje: derėkis su kiekvienu autoriumi, knygas parduok. Ir kuo daugiau, kad nesimėtytų po kelerius metus lentynose. Lolita purto galvą - ne turgus tai.
Knygų verslas yra kūryba. Ir diplomatija turbūt? Ar jau taip lengva bendrauti su, švelniai tariant, spalvingais žmonėmis, spaudančiais kompiuterio ir žmonių gyvybių mygtukus? Nori palieka gyvą, nori nužudo. Gali tuos pačius principus pritaikyti leidėjui. Ne, Lolita kol kas ramiai susitardavo su visais. Ir nė vienas su šautuvu tarpduryje nepasirodė. Nors viena komplikacija (be pistoleto, su asmenybe) pasitaikė. "Tai nutiko su rašytoju Sigitu Parulskiu. Apie tai kada nors parašysiu", - prižada.
Su Juozu Erlicku nieko neįvyko? Labai sklandus bendravimas. Vienuolikti metai šio autoriaus knygas leidžia "Tyto alba". Neseniai atnešė naują. Turbūt leidėja žino paslaptį, kaip autoriui surasti skaitytoją. Nuolatinį. J.Erlickas tokį turi.
Įdomu, ar geras šiuolaikinis rašytojas yra tas, kuris sumaniai moka apgaudinėti, ar tas, kuris atviras kaip dienoraštis?
"Neatsižvelgdamas į sakinio konstrukciją skaitytojas užuodžia melą. Jeigu kūrėjas nemeluoja ir yra tikras savo kūryboje, net klysdamas turės sąjungininką - skaitytoją. Čia slypi knygų sėkmės paslaptis. Kai autorius nevaizduoja savęs tobulo", - mano leidyklos direktorė. Ir ji prognozuoja, kad tokių autorių kūryba išliks.
Lolita rašys memuarus
Jeigu vaikystėje esi su galva, dažniausiai ir vėliau viskas klostosi nuosekliai. Be didesnių krizių. Lolita sako, kad per dešimt metų darbo spaudoje ji netapo itin gera žurnaliste. Tai jos netraukė. Bet tik dienraštyje išmoko dirbti - čia ir dabar. Visai ne kaip pelėda. Be to, žurnalistės darbas į rankas įdėjo palikimą: pažino daug meno pasaulio žmonių. Ji sako, kad tai kapitalas.
Kapitalas nemėgsta stagnacijos, jį vis reikia papildyti. Ne taip seniai Lolita prasitarė: "Lipant aukščiau - plačiau. Bet mažiau oro." Kaip neuždusti? "Giliau kvėpuoti. Ir nebijoti už save protingesnių žmonių. Tai mane gelbsti. Dar aš svaiginuosi naujais projektais. Ir vėl sugalvoju ką nors nauja", - apie natūralų deguonies šaltinį aiškina Lolita.
Nors yra ir kitų. Ką ji veikė vakar vakare? Paklausiu iš anksto žinodama atsakymą: aišku, kad skaitė knygą. Apsirikau.
"Neskaičiau, prisipažinsiu. Žaidžiau kortomis. Su dukra. Tiesiog buvo labai karšta ir nutarėme pažaisti", - sako ji.
Pabandau tiksliau pataikyti: savaitgalį grybausite?
"Hmmm, - nutyla ir atsikvėpusi sako, - nežinau, iš kur šis genas? Bet tai yra manija. Vakar šaldiklyje radau tris dėžutes šaldytų grybų nuo praėjusio sezono. Ir pamaniau: kam man tie grybai, jeigu namie jų niekas nevalgo? Bet negaliu. Rasti grybą - su niekuo nepalyginamas malonumas. Jis prilygsta nebent naujam romanui."
Arba tikriems memuarams. Leidyklos direktorė rimtai galvoja apie memuarus. Taip, Lietuva labai maža šalis, reikia drąsos ir dar šio to norint prie gyvų galvų apie jas rašyti. Bet pagunda didelė.
"Leidyklos gyvenimas labai įdomus. Leidėjai žino daug. Ir juokingų, ir tragiškų dalykų. Tai nieko bendra su apatinių skalbimu, ką kasdien daro spauda. Bet tikroviški memuarai - jie labai reikalingi. Mūsų šalyje rimtų memuarų atsiradimas stringa. Visi truputėlį vaizduoja ir gražina aplinką, save, istoriją", - svarsto leidėja. Ir priduria, kad tai žmogiška.
Bet ar prasminga? Į šį klausimą atsakymo šios dienos didvyriai nesulauks. Atsakys šimtas ir daugiau metų. Kai praėjus jiems neatpažįstamai pasikeitusios kartos su susidomėjimu nusičiups šiandien leistą knygą. Skaitys, juoksis, verks ir kitaip jausis. Tam autoriui bus pavykę. Tiems, kuriems nepasiseks išlikti, bus jau visai tas pat.
"Tai paslaptis. Kodėl viena knyga tampa esminė, o kitos tyliai numiršta. Niekas negali paaiškinti. Tai primena kortas, kai nežinai, ką turi rankose", - sako Lolita, ant kurios naktinio stalelio visada guli kalnas knygų. Tik ji pati žino, kodėl vakarą su knyga kartais pakeičia vakaru su kortomis.
