Todėl kad, aš noriu, kad man sektųsi…(šypsosi).
Ar nesigailėjote netapusi baleto artiste?
Nuo vaikystės supratau, kad man artimiau kurti šokį. Nuolatos jausdavau savyje tą galimybę ir jos apraiškas. Lankydama vaikų darželį statydavau snaigių ir nykštukų šokius, o besimokydama baleto mokykloje kurdavau parodomąsias baleto pamokas, įvairias kompozicijas. Paskutinėje klasėje buvau subūrusi visą mokyklą baleto pastatymui. Tik to meto valdžia man neleido to sumanymo įgyvendinti. Nepriėmė manęs į teatrą. Mūsų klasė buvo labai didelė ir joje buvo tikrai gabesnių šokiui už mane, todėl nieko nelaukusi įstojau į baletmeisterių fakultetą.
Besimokydama Rusijos teatrinio meno akademijoje galutinai supratau, kad režisūra ir choreografija mano būdui - artimesnė sritis. Jaučiu savyje galimybę ir sugebėjimą perteikti mintis šokiu, be to, turiu visas organizatorės savybes: moku suvaldyti masę, matau talentingus žmones, sugebu išmokyti šokti, atsiskleisti, išlukštenti artisto talentą. Bet svarbiausia, turbūt, yra tai, kad aš labai myliu savo profesiją, todėl man ir sekasi.
Ar sudėtingas menininko kelias? Kaip siekiate aukštumų?
Aš nesureikšminu savo pasiekimų ir jų tikrai nematuoju. Man kartais smagu ironiškai pasižiūrėti net ir į savo kūrybą. Tuo labiau nemanau, kad kada nors gyvenime galvojau, kad turiu kažko pasiekti. Viskas klostėsi natūraliai ir sklandžiai. Savęs tik dažnai paklausiu: ar tau įdomu gyventi? Kokiomis mintimis šiandien norėtum pasidalinti su kitais? Aš gyvenu harmoningai, todėl dabar ypač lengva įsiklausyti į save ir į kitus.
Gera kurti, kai tavo vidus švarus nuo kraštutinumų ir blogų emocinių trikdžių, tada viskas atrodo labai paprasta.Net būti choreografe atrodo labai lengva. Suprantu, kad taip jaustis man padeda sutvirtėjęs charakteris (šypsosi). Bet visas šitas geležines savybes panaudoju tik darbe, tik baleto salėje. O gyvenime esu visai kita. Visai visai kita…
Kokia?
Gyvenime kuriu save visai kitokią. Man patinka būti atvirai, šiltai ir labai moteriškai. Patinka šypsotis ir skleisti aplink save gerą nuotaiką. Aš nuolat mokausi mylėti ir girdėti kitus žmones. Neskirstau žmonių į gerus ir blogus, nes mes visi turime įvairių savybių.Man patinka pažinti įvairius žmones, suprasti jų charakterį, mąstymą. Man patinka drąsiai mylėti. Aš nebijau sužeidimų ir tikiu, kad meile įžeisti negalima, todėl man ir nebaisu ją skleisti.
Tik mylėdamas žmogus yra gražus. Ir tik tada jam sekasi. Aš dažnai kitų klausiu: kaip jūs manote, kas yra meilė? Sulaukiu labai įvairių atsakymų, bet niekas neatsako, kad meilė tai esu AŠ. Man labai norisi plačiai paskleisti šią tiesą, kad žmonės ja patikėtų ir suprastų, kad tik pats skleisdamas meilės jausmą, pritrauksi kito žmogaus gerąsias savybes ir susikursi aplinkui gerą aurą.Tada ir jausiesi laimingas ir stiprus.
Kokia vieta Jūsų kūryboje atitenka grožiui?
Mano teatre grožis užima svarbią vietą. Esu moteris, todėl visi mano spektakliai labai emocionalūs ir gražūs.Visuose spektakliuose labai svarbus estetinis vaizdas. Tai labai paveiku. Grožis tai - savotiška harmonijos išraiška. Man ir gyvenime tai reikšminga. Žmoguje turi būti viskas gražu. Ir ypač moteryje.
Iš kur semiatės naujų idėjų ir sumanymų?
Didelę reikšmę mano kūryboje turi bendravimas su žmonėmis. Taip pat aplinka, kurios grožį pastebiu vis labiau. Visi atsakymai yra gamtoje ir gyvenimiškose situacijose, o jos - aprašytos literatūroje ir sutinkamos kasdienybėje. Pagrindinė mano kūrybos tema - vyras ir moteris ir tai, kas įvyksta jiems susitikus.
Man patinka atpažinti bendravimo tarp žmonių schemas, perkelti visą tai į sceną, patinka gilūs jausmai, emocijos…Dažnai situacijas, atėjusias iš aplinkos, akumuliuoju ir paverčiu spektakliu. Naudojuosi asmenine patirtimi arba literatūrine medžiaga, kuri atspindi asmeninę patirtį. Mano spektakliai - sielos veidrodis.
Išeitų, kad Anželiką geriausiai pažįsta ištikimiausi jos gerbėjai?
Nežinau. Apie mane sukurta daug mitų. Negaliu sakyti, kad mane pažįsta mažai žmonių. Tačiau tie, kuriuos aš arti prisileidžiu, lieka šalia amžinai (šypsosi).
Minėjote, kad Jums labai svarbi bendravimo gelmė...
Taip, nes mes save atrandame per kitus, todėl niekada nežiūriu į žmogų paviršutiniškai. Man patinka kitame įžvelgti jo gerąsias savybes, atskleisti talentą. Galiu išduoti dar vieną svarbų dalyką. Jeigu bendraujant su žmogumi, akcentuoji gerąsias jo savybes, tai jis natūraliai tampa geresniu. Tos savybės tvirtai jame „apsigyvena" ir „reiškiasi", nes mes visi norime būti geresniais ir mums reikia šalia tuo tikinčių. Todėl nereikėtų bijoti sakyti vienas kitam gerus žodžius. Juk tai nekainuoja.
Viena pagrindinių Jūsų spektaklių temų – meilė. Kodėl tiek daug vietos skiriate jai?
Man nuolat norisi apie tai kalbėti. Savo spektakliuose, gyvenime, draugų rate. Kartais net jaučiuosi dirbanti psichologe. Norisi padėti kitiems būti laimingiems. Savo trupėje taip pat stengiuosi sukurti gerą atmosferą. Besąlygiškai gerbiu ir myliu visus savo artistus. Nes tik tada, kai artistas gerai jaučiasi, atsiskleidžia ir dirba iš visos širdies, tada ir kuriasi tikrasis menas.
Spektaklis yra sielos kalba. Artistai naudojasi šiuo instrumentu kurdami vaidmenis. Todėl tas instrumentas neturi sirgti. Tik dvasinis komfortas, o ne pseudo kančia, atveria kelius į didelius menus ir sukuria profesionalų teatrą.
Anželika, kas Jus gelbsti nuo nesėkmių?
Visų pirma niekada nesiimu to, ko nejaučiu ar nesuprantu. Niekada negalvoju, kad žiūrintys mano pastatymus gali būti kvailesni. Būtent todėl neleidžiu kurdama sau meluoti. Dar vienas svarbus dalykas - vengti neigiamų emocijų. Mes niekada netapsime dievais, nes mus valdo žmogiška prigimtis. Bet pasiduoti tai prigimčiai, nereikia.
Kraštutinumams neatsirasti labai padeda vidinės pusiausvyros pajautimas ir nuojauta, kad žmogus gyvenime turi tik du kelius: arba likti Nežinioje arba priartėti prie Dievo. Aš renkuosi antrą kelią. Tai reiškia, kad nenoriu eikvoti savęs apkalboms, smerkimui ar pavydui. Tai visiškai tuščias dalykas. Juk visi žinome, kad tuo metu nuodijamės patys. Žodžiu, norint pajusti save kitaip, norint kitokios gyvenimo kokybės dirbti su savimi būtina.
Tikite, kad kiekvienas gauna ko nusipelnęs?
Atpildas visada egzistuoja. Tiek už gerus darbus, tiek už blogus. Galiu pasakyti, kad nė vienas dalykas man nepraėjo veltui. Prieš baigdama studijas sugalvojau pailsėti, pagyventi paprastai, o ne kurti. Taip per pusę metų patekau į šešias autoavarijas. Tada supratau, kad čia kažkoks ženklas. Juk buvo sužeistas mano kūnas! O juk jis man toks svarbus. Negalėdama tris mėnesius pakelti rankos supratau, kad galiu viską prarasti. Tai privertė susimąstyti.
Tokios istorijos nutinka, kai kenki sau, o jeigu pradėtum kenkti kitiems, kas tada? Niekas neatsitinka šiaip sau, todėl atsitikimai priverčia galvoti. Nors aš labiau norėčiau paskatinti prevenciją. Ugdyti sąmoningumą, kalbėti ne tik apie dalykus, kuriuos galime paliesti, išgirsti, užuosti ar pamatyti ir lavinti pojūčius reikėtų dar vaikystėje. Kodėl mokykloje mus skaičiuoti ir rašyti moko, o bendrauti ir mylėti pasaulį - ne? Juk užaugę visi suprantame, kad tai taip svarbu!
Intuicijos atpažinimas savyje, blogos ir geros energijos vaidmuo. Taip, tai yra tai, ko negalima apčiuopti, bet tai labai veikia mus. Jeigu tik žmonės paleistų save, patikėtų, kad taisyklių ir normų nėra, kad žymiai svarbiau suprasti kas tu ir kaip jautiesi, kad svarbu yra tik tai, ką jauti, o ne tai, kaip tau liepia jaustis kiti. Stabdykite mane...(šypsosi).
Koks Jūsų gyvenimo ritmas?
Atsikeliu ryte ne anksčiau dešimtos. Lėtai geriu kavą, prausiuosi ir tada pradedu jausti minčių srautus. Kartais jaučiuosi taip, tarsi būčiau prisijungusi prie interneto, kažkur ten (rodo į dangų).Nes kartais atrodo, kad tai per lengvas kelias gauti atsakymą iš karto, be kūrybinių kančių. Klausiau talentingų žmonių, kaip jie tą duotybę suvokia. Tada ir supratau, kad mano ir jų pojūčiai labai panašūs.
Kompozitoriai girdi muziką ir ją užrašo, tapytojai mato vaizdus ir spalvas, jas perkelia ant drobės, o aš savo galvoje matau šokio scenas.Tas jausmas ir neleidžia man niekada sustoti. Ir dar... Tas jausmas labai ramina, nes mintys į mane ateina nuolat. Reiškia, talentas yra kažkas neišsenkančio, reiškia galimybė kurti yra tiksliai duota.
Ar jau pasiruošėte naujam teatro sezonui?
Sezonas prasidės spalio mėnesį. Rodysime spektaklius iš repertuaro. Esu numačiusi ir naujus pastatymus.Iš to, kokias temas pasirenku, suprantu, kad esu labai daugiaspalvė asmenybė. Galiu pastatyti labai sudėtingos tematikos spektaklį, o kitas gali būti šmaikštus, ironiškas, tarsi neigiantis kūrybą apskritai. Šis sezonas toks ir bus. Rudenį žiūrovams pristatysime vasarą Juodkrantėje įvykusią premjerą „Fantazija penkioms stichijoms”. Tai nuostabaus grožio spektaklis apie gamtą. Čia pirmą kartą panaudojau „sintetiką” scenoje. Didžiuliai šviečiantys ekranai, video projekcijos, spektaklyje dalyvauja cirko artistai.
Vėliau išleisiu labai sudėtingą, dramatišką spektaklį „iš savo galvos” apie suaugusių artistų gyvenimą, karjeros pabaigą ir būtį po jos. Šis darbas man labai svarbus ir ypač jautrus. Manau šia tema atėjo laikas pakalbėti. O pavasarį baigia studijas mano magistrantai, besimokantys Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijoje, todėl su jais statysiu diplominį darbą.
Kokia pagrindinė Jūsų šokio teatro misija?
Mano teatras yra gyvas teatras. Tik toks jis man patinka.Labai svarbu žengti kartu su laiku ir gal net aplenkti laiką.Kaip sakė viena mano kolegė: žmogus dar nespėja apie tai pagalvoti, o tu jau apie tai kalbi scenoje.Tikiuosi išlaikyti artimą ryšį su aplinka. Teatras daro didelę įtaką žmogaus sielai.Mano profesija - labai įdomi ir atsakinga. Man svarbu, kad žiūrovas scenoje atpažintų save.
O jeigu po spektaklio žiūrovo akyse matau tylų dėkingumą, vadinasi, mano kūryba pasiekė savo tikslą. Teatro misija – sukrėsti, atsukti žmogų į save patį, kad šis pajustų katarsį (apsivalymą). Jaučiuosi labai mylima, todėl mano spektakliuose visada pilnos salės. Nuolat jaučiu, kad mano kūryba žmonėms reikšminga ir reikalinga. Už visa tai norėčiau visiems padėkoti.
