Ir tuomet tampa neaišku: kviesti gaisrininkus, medikus ar eiti ramiai ilsėtis?
Vaikas užaugo? Palaukite, taip greitai? Bet jis juk nepilnametis. Nebūsime moralistai, nesivaikysime su etikos kodeksu ir paskaita apie moralę ir dorovę po kambarius savo paauglio. Ir jo mylimojo nevysime iš namų. Pabandysime ramiai pasvarstyti. Pirmiausia, kaip įprasta mūsų etninėje kultūroje, ką pagalvos kaimynai? Mokytojai? Giminės iš kaimo ir miesto? O aš? Ar būsiu geras tėvas, motina, jeigu štai taip paprastai leisiu savo vaikui atsisveikinti su pliušiniais meškiukais ir įžengti į seksualinį gyvenimą? Dar po savo namų stogu!
Tai kas gi įvyksta tuomet, kai atsiranda trečias - tą akimirką svarbesnis už tėvus ir daug stipriau mylimas? Priimti naują gyventoją ar griebti šluotą ir išvyti? Apie tėvų ir įsimylėjusių vaikų santykius kalbamės su psichoterapeute, vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene.
Klasika nedraudžia mylėti
Ką teigia klasikinė psichologija apie tėvų elgesį, kai jų paauglys pamilsta ir apsisprendžia pradėti lytinį gyvenimą?
Tėvai reaguoja skirtingai. Tai priklauso nuo jų vertybių sistemos, asmeninių pažiūrų. Reakcija priklauso ir nuo to, ar tėvai pasiruošę tam, kad jų vaikas tampa suaugęs? Vaikai išsprūsta iš tėvų valdžios ir pakeičia juos bendravimu su draugais. Tuo metu tėvai išgyvena tuštėjančio lizdo krizę. Todėl labai dažnai dar stengiasi sulaikyti paauglį ir jį kontroliuoti. Tėvai turėtų paklausti savęs: ar paauglį sieja tik kūniškas ryšys, ar tai yra meilė? Dažniausiai paauglio psichika dar nėra pakankamai subrendusi jausmams, meilei, o kūnas jau pasiruošęs seksualiniam gyvenimui. Kūniškos audros sukelia psichologines. Ir paauglys pradeda gyventi seksualinį gyvenimą, taip stengdamasis priartėti prie saugiausiųjų.
Ar teisingai elgiasi tėvai uždrausdami artimus ryšius ir sakydami: "Palauk, kol tapsi pilnametis"?
Ir klasikinės psichologijos, ir mano asmeniniu požiūriu bet kokie draudimai sukelia priešingą reakciją ir konfliktą. Po jo santykiai gali iš viso atšalti ar likti formaliai geri, bet vaikas dažnai darys tai, kas jam atrodo tinkama. Bet jau be tėvų žinios. Kitas dalykas, kai paauglio draugystei tėvai nepritaria dėl konkretaus partnerio. Tėvams nepatinka šukuosena ar rengimosi stilius. Labai aktualu tai, ar tėvai paiso pažįstamų, kaimynų, visuomenės reakcijos, ar jie nori suprasti savo vaiką? Dažnai tas išorinis fasadas - "tu turi elgtis taip, nes ką pasakys kaimynai, mūsų artimieji" - tėvus riboja. Ir jie iš tiesų nesistengia giluminiai suprasti savo vaiko.
Gal tuomet paaugliui geriau neatskleisti savo gyvenimo užkulisių tėvams? Nebus konflikto.
Tai nėra gera išeitis. Kai vaikai parsiveda draugus į namus, tėvai mato, su kuo jie bendrauja. Geriau, kai tai vyksta mūsų akyse, negu vaikai išeitų kitur, ir mes nežinotume, ką ir su kuo jie daro.
Aišku, kai kuriems tėvams tai būna didelis šokas. Jie patys dar nepasiruošę savo vaiko brandai. Tuomet jie žemina vaikus, tampo dukras pas ginekologus, psichiatrus, kad kažkas negerai su jų psichika, tarsi seksualine vaiko branda - liga. Pasekmės? Santykių su tėvais atšalimas. Paauglys visiškai užsidarys savo pasaulyje, taps gynybiškas. Netgi tuomet, kai jam labai reikės pagalbos, jis neatsivers tėvams ir jos neprašys.
Jie parėjo dviese
Ko nereikėtų daryti mylintiems ir supratingiems tėvams, kai jų nepilnametis pareis namo ir pareikš: "Čia mes nakvosime"?
Visų pirma, nereikėtų kelti scenų ir žeminti savo vaiko draugo ar draugės akyse. Vertėtų susėsti, išgerti kartu arbatos, pasikalbėti. Per visą auklėjimo laiką tėvai yra jam perdavę savo vertybes. Ir patys jaučia, kiek gali pasitikėti savo vaiku. Dažnai tas pasitikėjimas pačius paauglius įpareigoja ir stabdo nuo neapgalvotų žingsnių. Man teko susidurti su daugeliu paauglių, kurie sako: "Tėvai manimi pasitiki ir aš negalėčiau peržengti tos ribos, juos nuvilti". Tai rodo, kad namuose tėvai gerbia paauglio nuomonę, jo nežemina.
O tėvų nuomonė? Ar nepažeidžiamos jų teisės, kai namuose įsikuria kad ir labai simpatiškas, bet dar ne giminė?
Tėvai turėtų aiškiai susitarti. Jeigu duktė susipažino diskotekoje ir parsivedė pirmą pasitaikiusį draugą, pagauta aistros ir vakaro jausmų, tėvų pozicija turėtų būti vienareikšmiška. Kad čia ne prieglaudos namai, čia - mūsų namai, kuriuose galite pasikalbėti. Bet jeigu pusmetį paaugliai draugauja, tai požiūris kitoks. Tuomet galima drąsiau su paaugliu kalbėti ir aptarti niuansus. Dažnai pats bendravimas ir pokalbiai seksualine tema tėvams yra tabu ir jie vengia apie tai kalbeti. Bet čia atvirumas reikalingas - paauglys turi žinoti, ką jo tėvai toleruoja, ko ne. Šeimoje turėtų galioti bendros taisyklės. Tuomet niekieno teisės nebus pažeistos.
Bet jeigu tėvai deklaruos: "Jūs nesusituokę ir lytinio gyvenimo negali būti, mes blogai jaučiamės". O vaikas: "Aš draugauju, tai nėra atsitiktinis žmogus, aš jį labai myliu". Tai jau konfliktas?
Abi pusės teisios. Nes vaikas - atviras ir nuoširdus savo jausmuose. Na, tėvai tarsi stengiasi apsaugoti jį, kontroliuoti. Bet geriau leisti patiems vaikams rizikuoti, eiti tuo gyvenimo keliu. Tokie pasakymai, kad neprisirišk, neįsijausk, per daug neįsimylėk, jis gali tave apgauti, palikti - įsimylėjusiam paaugliui nieko nereiškia. Tokie tėvų argumentai, kiek man teko stebėti - "mes tavo metų elgdavomės taip ir kitaip", - iš viso paauglį padaro kurčią. Kurčią tėvų pamokymams, pamokslams. Be to tėvai turėtų prisiminti, kad pokalbis nuo pamokymo iki ultimatumo skelbimo labai skiriasi. Ultimatumų skelbimas išprovokuoja neigiamą paauglio reakciją, jis gali nuspręsi, kad tėvai yra kvaili ir nieko nesupranta.
Kodėl vyrai stipriau dūsauja, nei žmonos, kai sūnus ar dukra pirmą kartą namuose praleidžia naktį su mylimuoju? Gal tai mitas?
Kiek teko stebeti, tai paaugliai išties atviresni būna su mama, laisviau jaučiasi bendraudami su ja, klausdami patarimų ir meilės reikalų klausimais. Mamos tarsi lankstesnės ir labiau įsigilina į vaiko jausmus, vidinį pasaulį, o vyrai labiau paiso socialinių normų ir aplinkinių požiūrio. Jei šeimoje nėra santarvės, tai mamos tarsi tampa savo vaikų sąmokslininkėmis ir dažnai jų meilės nuotykius slepia nuo tėvo. Aš už tai, kad abu tėvai tartųsi ir padėtų vaikui spręsti problemas. Matydamas abiejų tėvų rūpestį, paauglys jausis mylimas ir saugus.
Argi meilė - ašaros?
Kartais tėvai imasi švelnaus šantažo. Į pagalbą išsikviečia eskadrilę giminių ir gerų kaimynių. Ir tuomet jie suskaičiuoja visus plaukus ant savo vaiko mylimojo galvos, aptaria jo senelės nepadorų elgesį prieškario kaimo šokių metu.
Tėvams nereikėtų aptarinėti savo vaiko draugo ar draugės nei su giminėmis, nei su kaimynais. Tai labai atitolina tėvus nuo vaikų. Nes šie jaučiasi pažeminti, nemylimi, kai išgirsta, kad jų gyvenimas yra žinomas kitiems. Motina sako: "O, mano dukra parsivedė draugą, jis negražus, prastai mokosi". Dukrai jis gali būti vienintelis ir brangiausias žmogus. Geriau tarpusavyje aptarti. Pasakyti, kad gal man ir nelabai patinka, bet aš gerbiu tavo pasirinkimą. Bet ne telefonu pasakoti giminaičiams, kai nugirsta vaikas. Tai kaip pajuoka. Taip pat labai paauglį žeidžia, kad tėvai apie jį ne kaip atsiliepia prie draugės ar draugo. Jeigu jis netvarkingas, išmėtyti daiktai, nereikėtų to priminti, girdint draugui, nes paaugliai labai jautrus kritikai. Būtų naudingiau, kad tėtis ar mama vėliau patartų.
Jeigu tėvai elgėsi "klasiškai" - pagal visus psichologų ir praktikų nurodymus. Vaikai taip džiaugiasi, santykiai puikūs. Ir štai jie visam laikui įsikuria namuose. Be jausmų čia jau atsiranda siurblys, dulkės, avižiniai dribsniai pusryčiams ir visa buitis. Ar ji neuždusins romantiškos meilės?
Kai tėvai ir paaugliai su drauge ar draugu apsigyvena kartu, reikia aptarti buitinius dalykus. Geriausia, kai galioja bendros taisyklės - higienos, valgymo, miegojimo. Susėsti kartu ir diskutuoti. Gyventi kartu, kai nesukurta šeima, nėra nusikaltimas. Ilgą laiką mūsų visuomenė buvo pripratinta prie vertinimų, kad tai kažkas amoralaus. Dabar keičiasi kartos, požiūriai. Nereikėtų seksualinio gyvenimo vaizduoti, kaip gėdos ar kažko baisaus. Tačiau aš ne už tai, kad seksualinį paauglių gyvenimą reikėtų skubinti. Kur tuomet dėsningi meilės etapai - artėjimas vienam prie kito, flirtas, romantika...
Draudimai turbūt atsiranda ir dėl galimų pasekmių, kurios kartais tampa tragiškomis.
Apie riziką dėl AIDS, venerinių ligų, taip pat nėštumo galimybę paaugliai turėtų žinoti. Ir geriausia - iš tėvų. Tos temos amžinos. Ir nuomonių yra visokių. Vieni labai direktyviai pasisako, kad paaugliams reikia išdalinti prezervatyvus ir tegu jie eina į tą gyvenimą. Kiti - griežtai uždrausti seksualinį gyvenimą, kol nesulauks pilnametystės. Bet seksualumas nėra tabu tema. Ir kai ją norima tokia padaryti, paaugliai randa kitų būdų. Daug kas priklauso nuo pamatinių vertybių - kiek tėvai perdavė dukrai, kad ji save gerbtų, kiek sūnui, kad gerbtų merginas.
Ko neturėtų būti iš tėvų pusės? Skatinimo greičiau pradėti seksualinį gyvenimą. Panašiai: "Tu eik, ieškok, nes kaimynų sūnus jau parsiveda, o tu dar ne". Daug geriau paklausti, ar sūnus bei dukra turi porą, kaip elgiasi jo klasėje bendraamžiai, koks paauglio požiūris į seksualinį gyvenimą. Kai šeimoje apie visus šiuos dalykus atvirai kalbama - mažiau problemų vėliau. Paaugliui labai reikia besąlygiškos tėvų meilės. Ne tokios, kad "jeigu tu nerūkysi, gerai mokysiesi, mes tave mylėsime". Pirmiausia: "Mes tave mylime ir būsime su tavimi, kas beatsitiktų".
Tėvams lengviau, negu tik pradedančiam pažinti suaugusiųjų pasaulį paaugliui. Kodėl dažnai tėvai vaizduoja, kad sunkiau jiems ir rauda ne tuomet, kai vaikas ko nors nekenčia, bet kai... įsimyli. Galėtų džiaugtis.
Kai dėl to blogai jaučiasi, galbūt yra numatę sūnui ar dukrai kitokią ateitį ir bijo: meilė tam sukliudys. Gal tiesiog eidamas savo keliu, paauglys nepateisina tėvų lūkesčių. Išmintingi tėvai supranta, kad kovoti prieš paauglį tolygu tapti nedraugais. Ir kad nuo blogų įtakų jį galima apsaugoti tik esant tarpusavio pasitikėjimui, rodant jį savo bendravimu. Juk paauglystėje visus ištinka tapatumo krizė.
Paauglys išeina į visuomenę, tampa socialus, fizinis ir psichinis brendimas sukelia sumaišties. Jis suvokia, kad pasaulis nėra stabilus. Ir tuo metu neįsiklausyti į jo nuomonę, nepažįstant jo pasaulio kontroliuoti ir drausti - kas dar gali būti blogiau? Jeigu jam neleidžiama bandyti, jis neturės galimybės rizikuoti, neišmoks prisiimti atsakomybės. Vaikai nėra mūsų, tėvų, nuosavybė. Tik mylėdami, gerbdami ir atvirai bendraudami turėtume juos lydėti į jų gyvenimą.
