Kodėl vyrai turi išankstinę kaltumo prezumpciją? Todėl, kad vyro santykiuose su moterimis yra nerašyta taisyklė: „Jis – kiaulė”. T.y., galbūt vyras ne visuomet yra kiaulė. Tačiau anksčiau ar vėliau jis moteriai prikiaulina. O jei neprikiaulina, tai reiškia, kad dar prikiaulins ateityje. Galbūt jis netgi dabar tai daro savo mintyse!
O kaip jis gali prikiaulinti? Viskas prasideda nuo intymių santykių.
• Jis su ja pasimyli, o kai ji pastoja, pabėga ir nuo tėvystės, ir nuo moters; • Jis su ja nesimyli, kai jai to labiausiai reikia; • Jis už akių vadina ją „boba” ir pasakoja draugams apie moteris visokius nešvankius anekdotus; • Jis po viso to išeina gyventi pas mamą; • Jis pasilieka su moterimi, tačiau ima su ja elgtis kaip su tarnaite; • Jis neskiria jai dėmesio; • Įsiutęs jis gali pakelti prieš moterį ranką; • Jis fantazuoja apie kitas moteris; • Jis jai meluoja, kad galvoja tik apie ją; • Jis jai meluoja, kad ją myli, o iš tikrųjų labiausiai myli kompiuterį ir automobilį; • Jis pradeda flirtuoti su kitomis, ir su kai kuriomis net permiega; • Ir iš viso - ko jis nuolat spokso į svetimas krūtines bei jos draugių užpakalius!
Kaip matote, jei vyras iš pradžių ir nebuvo kaltas, tai anksčiau ar vėliau jis tokiu tampa. O tai reiškia, kad vyras yra potencialiai kaltas. Nekaltų vyrų nebūna. Būna tik jau prasikaltusių ir prasikalstančių vaizduotėje.
Iš to galime padaryti paprastą išvadą - bet kuris vyras moters antausio nusipelnė.
O jei rimtai - kodėl mes taip nemėgstame antausių ir lengviau pakeliame kitokius smūgius - tarkime, spyrius į užpakalį ar netgi smūgius į krūtinę bei – po nedidelio skausminio šoko - į pilvą? Jei moteris pliaukšteltų vyrui per užpakalį su tokia pat jėga, kaip duodama antausį, vyras tikriausiai sureaguotų nevalingai kikendamas.
Pliaukštelėjimas per veidą sukelia visai kitokią- apstulbimo ir šoko reakciją. Matyt, veidas daugeliui mūsų yra ne šiaip veidas, o socialinių kaukių, ambicijų ir savimeilės organas. Todėl duodama vyrui antausį, moteris duoda smūgį jo savimeilei.
Kaip vyrai reaguoja į šiuos smūgius?
Mažesnė jų dalis - jaudrieji psichopatai – įsiunta ir trenkia atgal. Tačiau tai labai reta vyrų reakcija. Tokias net per “youtube” rodo. Dažnesnė reakcija - vyras apstulbęs trina skruostą ir klausia: už ką? Ir pats teisingiausias moters atsakymas: „Tu pats žinai, už ką”. Gerai pagalvojęs, vyras prisimins, už ką. Ir pats teisingiausias jo atsakymas: atsiprašau.
Ar turi visa tai ką nors bendro su sadizmu ir mazochizmu?
Turi. Tačiau žymiai didesnis sadizmas ir žymiai didesnis mazochizmas - niekada neduoti antausio ir visuomet jo vengti. Tuomet moters viduje iš tiesų gali prisikaupti tiek daug pykčio, o vyro viduje - tiek daug bailumo, kad iš mazochistinės pozicijos „Kad tik tau būtų geriau” jie gali pereiti į psichosomatinį sadomazochizmą: „Šiandien man nežmoniškai skauda galvą... Bet nieko, aš pakentėsiu”.
Ar antausiai prieštarauja meilei? Jokiu būdu. Vyras, nemokantis priimti iš moters smūgių, kažin ar moka mylėti. Nes tai reikštų, kad jis nemoka priimti smūgių iš gyvenimo, o kas neatsparus gyvenimui, tas jo bijo, ir mylėti bijo juo labiau. Juk meilė, kaip ir visas gyvenimas - tai iššūkis, kažkuo panašus į boksą. Nuo ko pradeda jaunieji boksininkai? Ne tik nuo mokėjimo smūgiuoti. Nuo mokėjimo pakelti smūgius.
Ar verta duoti antausius dažnai? Ne. Jie turi būti labai reti, bet pakankamai aiškūs, kad vyras suprastų: moteris turi savo ginklą ir gerbia save. Antausis turi grąžinti vyrą ant žemės. Kuri, beje, yra moteriškos lyties visose kalbose ir visose kultūrose.
O jei moteris mano, kad jos antausiai yra tokie dažni, kad tai jau tapo jos problema - tam ir yra psichoanalitikai. Kurie šiuo klausimu – kad tai yra ne vyro, o moters problema - su moterimi sutinka. Kartais.
