Koks tai bus spektaklis?
Tai spektaklis apie du uodus Bimbą ir Bambą, kurie yra “normalūs” lietuviški uodai - nori vienas kitam įgelti ir paragauti kraujo, bet… paskui abu įsimyli Dievo Karvytę ir supranta, kad sekti pasakas žymiai įdomiau, negu kandžiotis.
Kaip įvardintum spektaklio žanrą?
Tai psichologinė pasaka su absurdo elementais.
Kodėl statote šią pasaką čia, Anykščiuose?
Labai myliu šį miestą ir seniai svajojau sukurti spektaklį čia - kur man labai gerai sekasi rašyti pasakas. Tai tik pirmas anykštėniškas „blynas“, bet tikiuosi - nebus prisvilęs. O svarbiausia – ne paskutinis.
Kokias matote lietuviškos vaikų kultūros problemas?
Pirmiausia įvardinčiau valdžios nesuvokimą, kad Lietuvos ateities politika ir ekonomika priklauso nuo kultūros, o ypač - nuo kultūros vaikams! Tai, ką pasėsime dabar, matysime tik po dešimties metų.
Vaikai, mano požiūriu, neleistinai apleista bendruomenė, tačiau džiaugiuosi, kad tas požiūris palaipsniui keičiasi. Nors dar neturime laikraščių vaikams ir paaugliams, kurie ugdytų jų kūrybiškumą, atsakomybę, neturime psichologinių TV ar radijo laidų, filmų, tačiau kuriami spektakliai, gausiai remiamos ir leidžiamos knygos vaikams... Tikiuosi, valstybė pamažu bręs ir šis požiūris keisis. Gal kada tapsime panašesni į skandinavų valstybes, kur vaikų reikalai prioritetiniai…
Dažnai tėvai teatro pamokas pakeičia kalbų pamokomis arba tiksliaisiais mokslais. Ką jūs manote apie teatro reikšmę vaiko ugdymo procese?
Pasaulyje jau seniai teatras atlieka svarbų vaidmenį, padėdamas laisvinti vaiką iš jo psichologinių problemų bei kompleksų. Prisiimdamas kito vaidmenį vaikas praplečia pasaulio pažinimo ribas, mokosi tolerancijos bei pakantumo, pasiruošia gyvenimo netikėtumams. Tai brandžios asmenybės ugdymo mokykla.
Vytautas Rašimas - „Keistuolių“ teatro aktorius bei vienas iš teatro „Elementorius“ vadovų. Jis vaidins uodą Bimbą, kirminą Aldoną bei erelį Petrą.
Koks tai bus spektaklis?
Tai ne pirmas kartas, kai dirbu su Vytautu V.Landsbergiu ir kiekvieną kartą jis sugeba mane nustebinti savo požiūriu į medžiagą bei spektaklyje keliamą problemą. Spektaklio gimimas būna didelė paslaptis. Esu tikras, kad ir žiūrovai bus maloniai nustebinti. Neatsimenu tokio šio režisieriaus spektaklio, kad drauge su vaikais nesijuoktų ir tėveliai.
Ar vaidindamas vaikams nesijaučiate antrarūšiu aktoriumi?
Tikrai ne! Vaikai yra labai geri mokytojai. Tai supratau tiek vaidindamas teatre, tiek dirbdamas “Elementoriuje”. Jie išmoko vidinės tiesos. Suaugusį galima apgauti, o eidamas į vaikų auditoriją turi būti pasiruošęs tiesos sakymui, nes „chaltūrytės” jie paprasčiausiai nepriims.
Koks jūsų požiūris į kultūrą vaikams Lietuvoje?
Matau labai daug infantilumo. Dažnai spektakliuose vaikai nebūna lygiaverčiai pašnekovai ir susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenė jaunąją kartą vertina kaip silpnaprotę.
Kaip „Keistuolių“ teatras tvarkosi su lietuviškos dramaturgijos trūkumo problema?
Jau keli sezonai „Keistuolių“ mažojoje salėje vyksta naujų pjesių skaitymai, kuriuose dalyvauja mūsų teatro aktoriai. Tačiau dar nė vienam spektaklio pastatymui šios medžiagos nepanaudojome. Gal būt, panaudosime ateityje.
Ar dirbate su vaikais po spektaklių bei su edukacinėmis programomis?
Nuo šio sezono žadame pradėti važinėti po mokyklas su teatralizuotomis lietuvių literatūros skaitymo programomis.
Mūsų bandymai prieš kelis metus organizuoti po spektaklių edukacinius pašnekesius su žiūrovais baigėsi nesėkme. Ne dėl vaikų, bet dėl suaugusių, nes mokytojai labai skubėjo į namus.
Pasitaiko įvairių kuriozų – kartą prieš spektaklį paskambina mokytojas ir pasako:„Nepradėkite spektaklio, nes mes dar „Akropolyje“.
Sėkmingas edukacinis projektas buvo Keistuolių spektaklis „Mano senelis buvo Vyšnia“, kurį vaidinome ir kurtiesiems. Į spektaklį įvedėme kurčnebylį aktorių, kuris vaidino kartu su mumis.
