Netvarkoje su energija, su gyvenimo džiaugsmu, su interesu vienas kitam ir gyvenimu. Jiems nuobodu. Ir jei mūsų senstančius žmones nuo nuobodulio dar gelbsti ilgai nesutvarkoma buitis, kova su kainomis ir su kaimynais, tai pasiturintį Vakarų visuomenės sluoksnį nuobodulys apninka žymiai anksčiau. Ir jau pradeda apnikti ir mūsiškius. Kartais dar jaunystėje, jei joje visko buvo su kaupu - ir namų, ir automobilių, ir santuokų, ir pajamų. Tuomet santykiuose su sutuoktiniu anksčiau ar vėliau ateina miglotas nepasitenkinimas. Norisi išprotėti. Norisi surasti kažką naujo. Norisi žaisti. Ir džiaugtis.
Žinoma, tam iš pradžių naudojami tradiciniai, amžiaus patikrinti keliai.
Blogiausias vaistas - alkoholis. Gerti vieną gražią dieną pasidaro nuobodu, tik tuo metu, kai pasidaro, dažniausiai negerti jau nebegali. Na, gal vienintele pramoga tampa maži peliukai ir vabalai, kurie kažkodėl vis bando ant tavęs užlipti, o kiti jų nemato.
Mažiau padedantis, tik ne toks kenksmingas vaistas - televizija. Iš pradžių į televizinius serialus žiūri kaip į narkotiką. Po to prie televizoriaus imi knarkti. Tenka imtis veiksmingesnių priemonių.
Kiek pagyvina Internetas. Jame galima rasti sekso, humoro ir dar pasimėtyti anoniminėmis pastabomis forumuose bei komentaruose. Tai kažkiek kaitina. Gaila tik, kad anonimiškai. Ir, kadangi Internetas irgi įtraukia, tai dar sukelia hemorojų.
Galima imti prie sutuoktinio kibti. Pav., ar galima kelti nieko nepagrįstas scenas? Galima. Tai sunku padaryti nebent tada, kai sutuoktinis pasitaikė itin geras. Žinoma, galima prikibti prie to, kad jis per daug geras. Atseit, šalia jo neišvengiamai jautiesi bloga žmona. Tačiau gerasis sutuoktinis ir čia liks geras. Jis patikins, kad jūs esate gera žmona. Ir jums vėl bus nuobodu.
Galima rasti problemų vaikuose. Štai jie serga, alergiški, traumuojasi, nesimoko, nesituokia: „Mano vaikas toks vėpla”, “Jis per daug drovus”,- vis reikia padėti vaikui atsistoti ant kojų, reikia jį palaikyti ir surasti jam darbą bei sutuoktinį? Reikia. Tačiau mes juk kalbame apie tuos, kurie arba dar neturi, arba jau neturi namuose vaikų. O jei dar vaikai pasitaikė ramūs ir patogūs?
Galima bandyti išvažiuoti. Į sodybą. Užsienį. Tėviškę. Pav., atstatyti tėvų sodybą. Arba aplankyti Paryžių ir numirti. Arba prikelti kokį nors apleistą kultą - surinkti pamirštas liaudies dainas, užrašyti nykstančią kalbą bei nufilmuoti filmą mažai pasaulyje žinomą tautelę.
Čia jau darosi įdomiau. Auga visuomeninis interesas - auga energija. Galima eiti toliau ir įsimylėti. Įsimylėti, beje, reikalauja daugiau energijos, nei rinkti pamirštas liaudies dainas. Tiesa, nuo įsimylėjimo sulaiko saitai su sutuoktiniu bei mintis „O ką žmonės pasakys?” Todėl visai įdomus variantas - įsimylėti savo sutuoktinį.
Tam reikalingas siužetas iš trijų dalių:
Su sutuoktiniu reikia smarkiai susipykti, kad jūs arba jis išeitų iš namų; Sutuoktinis arba jūs turite būti „ant ribos” įsimylėti kažką kitą; Bet paskutiniu momentu tas kitas /kita turi pasirodyti paskutiniu niekšu/ gyvate, ir jūs turite išgelbėti jį nuo šio pavojaus. Arba jis turi išgelbėti jus.
Šis siužetas labai gerai pavaizduotas filme “Plačiai užmerktos akys”.
Visa tai daroma nesunkiai, dėl ko žmonės, matyt, ir linkę į neištikimybę. Beje, tokie įvykiai, kai jie vyksta provincijoje, gerokai išjudina ir aplinkinius. Patikėkite, jei mažame Lietuvos miestelyje kas nors nuogas bėga nuo savo sutuoktinės iš meilužės namų, ši istorija ilgai žvalina visų miestelio gyventojų vaizduotę.
Einame toliau. Kad nebūtų nuobodu, galima pradėti kovą. Su kuo kovoti, nesvarbu. Pav., galima kovoti su triukšmingais kaimynais, su tais, kurie ne ten stato automobilį, su šiukšlintojais, su jaunimu, su narkomanais ir imigrantais, su sektomis ir su seksualinėmis mažumomis. Dar įdomiau kovoti ne su kuo nors, o už ką nors: už švarų orą, už visuotinį atšalimą, už apželdinimą, už laisvę triukšmauti ir būti jaunu, už teisę būti imigrantu, sektantu ir dar seksualine mažuma.
Patikėkite, kova ir meilė - tai du labiausiai kraują kaitinantys dalykai. Matyt, dėl to kiekviename, netgi labai ramaus miesto rajone naktį anksčiau ar vėliau įvyksta skandalas ar net kruvinos muštinės, į kuriuos įsipainioja moteris. Matyt, tai įvyksta tuomet, kai nuobodulio lygis pasiekia pavojingą kritinę ribą. Vėliau šį įvykį aprašo spauda ir lengvą pagyvėjimą pajunta visi skaitantys gyventojai. „Įsivaizduojate, koks siaubas?”- klausinėja jie vienas kitą, piktindamiesi ir džiaugdamiesi.
O dar galima būti kūrybišku ir padaryti kažką tokio, ko gyvenime nesame darę. Ką nors linksmo sau ir kitiems.
Taigi nesnauskime, ir tuoj pat eikime ir padarykime tai!!! Nes kitaip mirsime.
