Kokio amžiaus vaikams galima taikyti, konkrečiai numatyta nėra. Tiesiog kuo vyresnis vaikas, tuo daugiau paslapčių slepia jo smėlio pilys. Kuo vaikas mažesnis, tuo jis atviresnis ir galima greičiau suprasti jo bėdas. Natalija Chromova dirba valstybiniame centre, kuriame paslaugos nemokamos. O į centrą turinčius bėdų vaikus siunčia gydytojai ar socialinės rūpybos skyriaus darbuotojai.
„Kepu kepu pyragus“
Turbūt ne viena mamytė pastebėjo, kad mažyliai pajūryje ypač atsipalaiduoja. Vaikučius vilioja neaprėpiami toliai, jūros ošimas, galimybė kepti įvairiausių formų smėlio pyragus, statyti pilis, o dažnai ir jas griauti. Lakstyti basom po šiltą smėliuką, drabstytis iš jūros ištrauktais jo lipdiniais – tai mažyliams teikia nesuvokiamo džiaugsmo. Vaikams ypač patinka galimybė akimirksniu viską keisti. Žiūrėk, čia pastatai, čia banga nuplauna – ir nė žymės, kad ką tik smėlio pilis dunksnojo.
Smėlio terapija yra labai sudėtingas metodas, reikalaujantis iš specialisto daug žinių ir įgūdžių. Psichologai sako, kad smėlio terapija yra ypatinga tuo, kad vienu metu specialistas gali diagnozuoti ir keisti vaiko elgesį. Specialistas, netraumuodamas vaiko nemaloniomis apklausomis, gali įsijausti į kuriamą pasaulį. Smėlis – tik priemonė sukurti tiltą tarp vaikučio ir specialisto.
Senovės navachų gentis
Piešimas smėlyje ir įvairių figūrų lipdymas turi istorinę prigimtį. Dar senovės navachų gentys naudojo piešinius smėlyje religinėms ir sveikimo ceremonijoms. Buvo manoma, kad tam tikri prasmingi simboliai smėlyje padeda žmonėms pasveikti.
Kaip ir senoji navachų gentis, mes piešiame gyvūnus, medžius, saulę, lietų, žaibą. Jau senų senovėje šios genties atstovai pastebėjo, kad piešiniai ką nors reiškia. Amerikos indėnai manė, kad išpiešti simboliai yra „medicininė kortelė“, kurioje parašyta, kokia bėda kamuoja žmogų. Na, o kaip dėl vaikų? Yra įrodyta, kad tik ūgtelėję vaikai išmoksta koduoti arba slėpti informaciją piešiniuose. Mažesnių pypliukų piešinukai yra tarsi atversta knyga, iš kurios galima gauti labai daug naudingos informacijos. O suaugusieji yra ypač išlavinę savo sugebėjimus slapukauti, todėl jų piešinius smėlyje ar popieriaus lape yra labai sunku perskaityti.
Yra mokslininkų, manančių, kad iki trejų metų pypliukai net nemokėdami gerai kalbėti sugeba išpiešti ne tik savo emocijas, bet ir savo „popas“. Skauda pilvuką? Jei mamytė to nesupranta, pypliukas bando tai parodyti smėlyje išraizgydamas savo žarnyną. Gal mamytė supras? Deja, nepatyrusiems suaugusiesiems skaityti tokius piešinukus yra gana sudėtinga ir „popa“ gali likti nepastebėta.
Psichoterapija ar burtai?
Dar praėjusio amžiaus pradžioje psichoanalitikai susidūrė su bėda, kaip ištirti vaikučius, kuriems reikia pagalbos. Su suaugusiaisiais paprasčiau – gali kalbėtis, o vaikučiai nerimo negali papasakoti žodžiais. Šiuo metu pasaulyje plačiai naudojama žaidimo su smėliu technika.
Žinoma, jei jūsų mažylis turi bėdų, smėlio terapija turėtų užsiimti tik patyręs specialistas. Tačiau pats paprasčiausias būdas prakalbinti mažylį yra pažaisti kartu su juo smėlio dėžėje. Neribokite mažiuko, leiskite jam rinktis iš daugybės formelių ir daikčiukų. Smėlio dėžė yra pypliuko pasaulis, kuriame jis gali viską. Mažiukas turi galią ne tik atkurti, išgyventi savo nerimą, bet ir jį sunaikinti.
Smėlio raštai
Psichoanalitikai nustatė, kad net paprastas vaiko žaidimas su smėlio figūrėlėmis gali būti mažiuko pasaulio testas. Tai yra smėlyje išpieštos ar išlipdytos naktinės baimės, nerimas. Vaikai sąžiningai atvaizduoja pasaulį ir savo vietą jame. Jei vaikutis lipdo vis tas pačias formas, galima spėti, kad kas nors verčia nerimauti.
Smėlio terapija dažnai taikoma pasitelkiant pasakų veikėjus. Vaiko klausiama, kuri pasaka labiausiai patinka, kuriuo herojumi norėtų būti. Nulipdžius ar išbraižius smėlyje herojų, vaikas kalbinamas toliau, jis skatinamas kurti savo pasaką, kurioje atsispindi jo gyvenimas. Tarkim, Vaidotas, prieš kurį buvo smurtaujama namuose, nuolat save lipdė kaip animacinio filmo herojų Betmaną. Šis kuriamoje pasakoje nužudo blogiuką – tamsos pasaulio karalystės valdovą, kurio vardas sutampa su skriaudėjo patėvio vardu.
Devynerių Viltė labai sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, taip pat ir jų nesutarimą, su kuo jai likti. Bijodama kurį nors įžeisti per pusmetį pasikeitė – ėmė blogiau mokytis, atsirado elgesio bėdų. Lipdydama iš smėlio, mergaitė nuolat vaizduodavo dviejų rūšių lipdinius: tikrąją šeimą ir idealią, kokios norėtų. Smėlio terapija mergaitei buvo taikome metus, per tą laiką ji išmoko sutarti su abiem tėvais, reikalai pagerėjo ir mokykloje.
Atmintinė mamai
• Maži vaikai nekalba apie pasaulį ir savo jausmus, jie tai vaizduoja savo piešiniuose, lipdiniuose, smėlio statiniuose;
• smėlio terapija nėra šiuolaikinio pasaulio mada, tai iš protėvių perimtas diagnostikos metodas, atveriantis duris į nerimaujančio mažiuko pasaulį;
• žaisdamas su smėliu mažiukas tarsi atkuria tikrąjį pasaulį su visomis smulkmenomis, dažnai paskiria vietą ir sau, nubrėžia jo ribas;
• jeigu jūsų mažiukas sveikas ir jam nereikia smėlio terapijos, leiskite tiesiog pafantazuoti smėlio dėžėje. Kūryba lavina vaizduotę;
• norint analizuoti mažiuko pasaulį pagal jo smėlio pilis, reikia įgyti tam tikrą kvalifikaciją ir baigti kursus. Tačiau tiesiog pažaisti galite ir jūs: pasidalykite su vaiku vaidmenimis ir sukurkite savo pasaulį iš smėlio, paskui bandykite paanalizuoti. Gal tai padės jums suprasti, ką nori pasakyti jūsų mažiukas.
Įdomu
Septynerių Martynas jau trečią kartą buvo atvestas pas psichologę kaip klasėje nevaldomas vaikas. Klausinėjamas, kas nutiko, vaikas kaip visada nekalbėjo. Pabandžius „pažaisti“ su smėliu, išryškėjo didelės vaiko bėdos namuose: tėvai smurtauja, verčia jį elgetauti gatvėje.
