Ramybė tvyrojo ne visada
Vyriausiajai Vaidai dabar šešiolika, Martynui trylika, Arnui devyneri, Ema ir Laura beveik vienmetės - pirmai dveji metukai ir penki mėnesiai, o antra vos dviem mėnesiais jaunesnė. Vaikai tarpusavyje puikiai sutaria. Žinia, konfliktų dėl traškučių ar vietos prie stalo pasitaiko, bet kaip be jų?
Tačiau namuose ne visada tvyrojo tokia ramybė. K.Sliesoraitienė prisimena laikus, kai ji nebuvo sutikusi Vaido, kai vienu metu mokėsi, dirbo ir augino sūnų. Iš ryto keldavosi ir bėgdavo į vaikų darželį, kur šokti mokydavo mažuosius. Po pietų - choreografijos pamokos vidurinėje mokykloje. Vakare - suaugusiųjų grupės. Toks gyvenimo tempas galų gale nuvedė į ligoninę, nes sustreikavo širdis.
Dabar viskas kitaip. "Ištekėjau taip, kad galiu dirbti arba nedirbti", - pripažįsta moteris, kurios didelė šeima gyvena Vilniuje, gražiame nuosavame name netoli pušyno.
Norėjo bemiegių naktų
Pasak K.Sliesoraitienės, toks sėkmingas bei pasiturintis gyvenimas ir paskatino namo parsivežti dar vieną dukrytę - mažąją Laurutę. "Bijojau atsidurti grožio salonuose", - sako moteris. Vaikai gyvenimui suteikia prasmę. O įsivaikinti dukrytę - dar ir tam tikra misija. Sliesoraičiai norėjo iš tikrųjų padėti: "Ne nuvežti savo perteklių ir atiduoti kūdikių namams, bet patirti rūpesčius, bemieges naktis..."
Laurutė naujajai šeimai iš pradžių sukėlė rimtų rūpesčių. "Taip norėjosi jai padėti, bet sviro rankos", - pasakoja moteris. Mergaitės vystymasis buvo smarkiai atsilikęs nuo bendraamžių. Dvejų metukų ji visai nekalbėjo, užsigavusi bijodavo verkti, o išgirdusi tekantį vandenį, atvirkščiai, puldavo į ašaras. Mažylę vedė pas vaiko raidos specialistus, ją lanko logopedė. Dabar Laura taria pirmuosius žodžius, yra labai smalsi, su sesute Ema lanko muzikos mokyklėlę, nebijo vandens ir mielai pliuškenasi negiliuose baseinuose.
"Žinau, kaip viskas buvo"
Su vyru Vaidu Kristina susipažino šokių aikštelėje. Anot jos, pradžia buvusi lyg ir nelabai graži. Kristina buvo šokių mokytoja, o Vaidas atėjo mokytis šokti su savo žmona. Iš pradžių jų santykiai tik tokie ir buvo: ji - šokių mokytoja, o jis - mokinys. Vėliau pradėjo bendrauti artimiau. Anot Kristinos, Vaidas su žmona pykosi jau seniai. "Sąžinės priekaištų nejaučiu. Žinau, kaip viskas buvo", - aiškina K.Sliesoraitienė.
Tačiau apkalbų teko girdėti įvairiausių. Į jas Kristina reaguoja jautriai, negali visiškai atsiriboti ir sakyti, kad jai tai nerūpi. Pripažįsta, kad skaudu. Bet kad tiesa jos pusėje, byloja aplinkinių santykiai su jos šeima, galų gale vyro vaikų pasirinkimas gyventi kartu. Jiems buvo ypač sunku išgyventi tėvų skyrybas. Kad šeimoje įsivyrautų ramybė, teko kreiptis į psichologus. Dabar, atrodo, pavyko rasti sutarimą.
"Vaidas - nepaprastas vyras, - tikina K.Sliesoraitienė. - Juk paprastai moterys užbėga įvykiams už akių, svajoja apie vestuves ir vaikus. Mūsų atveju aš apie tai nė galvoti negalvojau, o jis ėmė ir pasipiršo. Ir vaikučio pirmas paprašė, nors aš sakiau: "Turim mes tų vaikų. Gal jau užteks?"
Šeimos nuotraukų albume tarp vaikų fotografijų įdėtas atvirukas su kūdikiu. Jį K.Sliesoraitienė padovanojo vyrui sužinojusi, kad laukiasi. Kaip tik buvo jo gimtadienis. Prie atviruko priklijuotas teigiamas nėštumo testas. Sutuoktiniai kvatoja prisiminę, jog Vaidas jame bandė surasti mygtuką, kurį paspaudus imtų groti sveikinimo melodija.
Jei keliauti, tai aktyviai
Akivaizdu, kad šokis šeimoje užima ypatingą vietą. Nuo jo prasidėjo Sliesoraičių pažintis, juo nuolat gyvena Kristina. Pora mėgsta šokti kartu, tik laiko tam lieka nedaug. "Vaidui tai jautri tema", - šypsosi K.Sliesoraitienė. - Šokame kartu, bet kokius tris kartus mažiau, nei jis norėtų."
Šeimos ateities planuose - egzotiškos kelionės po šokio gimtines. Pirmoji jų - Kristinos šokių mokyklos organizuojama į Rio de Žaneiro karnavalą ateinančių metų vasarį. Sliesoraičiai ir keletas kitų porų savaitę mokysis sambos mokykloje Brazilijoje, o paskui dalyvaus garsiojoje karnavalo eisenoje. Jokie keliautojai iš Lietuvos to dar nėra darę.
Kristina ir Vaidas labai mėgsta aktyvų poilsį, todėl ir keliauti stengiasi ne bet kaip. Jie šoka, slidinėja, dalyvauja žygiuose ar panašiai. Pavyzdžiui, kai ilsėjosi Kenijoje, ne tik stebėjo laukinius Afrikos žvėris, bet ir įveikė kelių kilometrų aukščio viršukalnę.
O viešėdami Kinijoje pirmą kartą susidomėjo įsivaikinimo idėja. Gidas papasakojo apie ten vykdomą vieno vaiko politiką. Jei šeima susilaukia daugiau atžalų, jai bloginamos gyvenimo sąlygos. Todėl yra daug pamestų vaikų. Sliesoraičiai pagalvojo, kad galėtų imti ir parsivežti namo mažą kiniuką. Bet kai pradėjo domėtis, sužinojo, kad tokio atvejo dar nėra buvę - nė vienas lietuvis nėra įsivaikinęs iš užsienio.
Gera būti su vaikais
Sliesoraičių šeimoje galioja taisyklė: visi vaikai privalo užsiimti kokia nors popamokine veikla. Pavyzdžiui, Arnas lanko gimnastiką (savo sugebėjimus jis mums spėjo pademonstruoti žaidimų aikštelėje kieme), o mažosios Laura ir Ema - muzikos mokyklėlę. Ema baigė jau dvi klases. Kartais dėl šios taisyklės kyla ginčų. Vyriausioji Vaida iš pradžių į šokių pamokas ėjo labai nenoriai, teko versti tai daryti. Bet dabar už tai dėkoja.
Nuo penkerių metukų šokanti K.Sliesoraitienė norėtų, kad šokti mokėtų ir jos vaikai, ypač dukterys. Bet versti neketina. Arnas jau bandė lankyti šokių pamokas, tačiau berniukui gimnastika buvo kur kas labiau prie širdies. O Laurutė labai smulkaus sudėjimo, todėl mama mano, kad galėtų tapti baleto ar kitokių šokių šokėja.
Vienas svarbesnių dalykų, kurio Sliesoraičiai norėtų išmokyti savo vaikus - kad pasiturintis gyvenimas nėra savaime suprantamas dalykas. "Vaikai mato, kaip gyvename, ką perkame, kaip rengiamės, ką valgome. Vaida žino, kad kai nori nusipirkti suknelę, aš jai negaliu pasakyti "nėra pinigų". Bet nė vienas jų neatsimena laikų, kai Vaidas, kaip ir aš, tiek dirbo, kad atsidūrė ligoninėje. Norim, kad vaikai suprastų, jog taip nebus visada, kad jie nesusidarytų iškreipto pasaulio vaizdo", - aiškina K.Sliesoraitienė. Todėl vaikams šeimoje skiriama tam tikra suma savo išlaidoms, kurios privalo užtekti.
Kiekvieną rytą Kristina praleidžia namie su vaikais. Bet popiet ji vyksta į darbą - pirmus metus skaičiuojančius "Kristinoss šokių namus". Mokyti šokio žingsnelių K.Sliesoraitienei smagu. "Tai mėgstamas darbas, todėl einu su malonumu. Ir su vaikais namie sėdėti man patinka, bet trūksta saviraiškos. Jaučiu, kad vaikams, ypač vyresniems, įdomiau bendrauti su mama, kuri dirba, nestokoja veiklos ir idėjų, sutinka vis naujų žmonių", - kalba moteris.
