Nuslėpęs faktą apie turimą žmoną iš savanaudiškų sumetimų (kitos net ir į pasimatymą su vedusiu neis), vyras galų gale prasitaria, o prasitaręs kalba apie žmoną tokiu tonu, tarsi ji būtų kokia tolima giminaitė iš provincijos miestelio. Arba apskritai besielė būtybė-kažkokia apgailėtina kliūtis, trukdanti jam sutikti su jumis Naujuosius metus, nuvažiuoti atostogaut ar paprasčiausiai kartu praleist sekmadienį.
Bet apskritai žodžio „žmona“ vyras stengiasi nevartoti. Jis teisinasi uošvienės sodu-daržu, kuriame reikia savaitgalį sukasti lysves, arba sergančiu uošviu, kuriam turi skubiai nuvežti vaistų, užuot nuėjęs su jumis į teatrą. Jūs stengiatės nesigilinti, kodėl jis kažką privalo šiems svetimiems tėvams: uošvienė ir uošvis priimami kai savaime aiškūs dalykai, neiššaukiantys stipraus pavydo, rūpinimasis jais - šventas dalykas.
Jūs net nedrįsite prieštarauti, kai kalba eis apie jūsų mylimojo šeimyninius įsipareigojimus. Štai jeigu jis sąžiningai prisipažintų, kad savaitgalį važiuoja su žmona į sodybą pas bendrus pažįstamus, o ne uošvienės daržo kasti, jūs susimąstytumėte.
Asmens nutylėjimas išlaisvina nuo nervinimosi bei yra priimtinas ir jums, ir jam. Bet neapsigaukit. Žmona yra žmona. Tai ne trečios eilės teta už jūrų marių ir ne apgamas po drabužiais. Ji gali būti nemylima, atsibodusi iki gyvo kaulo, tačiau kiekvieno vedusio vyro gyvenime žmona užima savo teisėtą svarbią vietą.
O dar ji gali būti nei nemylima, nei atsibodusi, tiesiog šis konkretus vyriškis linkęs į romanus. Pasaulyje, aišku, būna visko. Gyveno susituokęs 20 metų, gyveno sau ir vargo nematė - ir staiga sutiko savo antrąją puselę. Nors tai greičiau išimtis, nei taisyklė. Paprastai vyras jus suklaidina, suokdamas, jog sutiko tą, kurios visą gyvenimą ieškojo. Taip jis gali klaidinti ir patį save.
Ji jo nesupranta
Juk žmona jo nesupranta. Šis pasikartojantis motyvas, kaip koks sezono hitas, egzistuoja praktiškai visuose romanuose su vedusiais vyrais. Arba ji bjaurybė ir todėl nenori jo suprast. Arba ji bespalvė, eilinė asmenybė, nesugebanti suprast jo meniškos sielos nepakartojamumo. Arba ji dalykiška moteris, kuriai ne iki vyro, jis pas ją trečioje vietoje po darbo ir fitneso.
O štai jūs viską supratote iš pirmo žodžio ir žvilgsnio. Su jumis jam lengva, jūs nepaprasta, nuostabi, suteikiate jam sparnus... Kuo mažiau mylimoji reikalauja, tuo ji mielesnė. Ir kaip gi ji galėtų ko nors reikalauti? Juk ji tokia jautri ir delikati ir, priešingai nei bjaurybė žmona, viską supranta. Kaip jam sunku su šeima ir kokiam kalėjime jis gyvena. Koks sunkus jo kryžius, juk jei žmona ir ne bjaurybė, tai baisiai ligota ir nervinga, ir jis kaip sąžiningas žmogus negali jos mest.
Geriau jau jis būtų sąžiningas cinikas ir iš karto paaiškintų moteriai, kad ji jam reikalinga dėl įvairovės, dviem vakaram per savaitę. Tačiau tokių beveik nepasitaiko. Kad pasiteisintų prieš savo sąžinę, o kartu ir kad neužgautų mylimosios žodžiu „žmona“, vyras gali prikalbėti visko: apie nesupratimą, apie įsisenėjusią dvasinę vienatvę ir, svarbiausia, apie tai, kokia jūs jam reikalinga.
Žmona jo kalbose tarsi nukeliama į šiaurės ašigalį- ten šaltis, ledas, katorga, o jūs - karšti ir nuostabūs pietūs. Jam taip gera su jumis, kai pavyksta ištrūkti iš prakeiktos šiaurės!
Be kaltės kalta?
Tik kai jis jus mes, nepulkite visiems pasakoti, koks jis kiaulė. Nuo tada, kai sužinojote, kad jūsų išrinktasis vedęs, jūs tampate vienodai atsakingi už tai, ką darote. Dar nelabai tolimoje praeityje tai vadinosi nuodėmė. Nepatyrusiai merginai žodis „nuodėmė“ praktiškai nieko nesako. „Ji pamilo jį“ parašyta didelėm raidėm jos sieloje, o visa kita kaip bus, taip bus.
Jai atrodo, kad visa kita nesvarbu („visa kita“ apima ir moterį, kurią jis kažkada pamilo, pavadino žmona ir kuri dabar kenčia). Svarbiausia - didelis jos jausmas, dėl kurio ji stengiasi nematyti savo žeminančios padėties.
Bet ką ten jaunutė mergina! Ji dar neturi gyvenimiškos patirties, ir jos romanas su vedusiu Donžuanu - tiesiog nelaimė. O kas nutinka suaugusiai moteriai, kai ji „pakabina“ svetimą vyrą? Kas jai užplaukia? Meilė, - atsakysim. – Ko norėt iš įsimylėjėlės... Ją neša kaip šapelį upeliu, ji už save neatsako!
Tarkim, jai protas aptemo. Bet juk ir artimiausiom draugėm, kurios to aistros objekto nė nematė, užeina kažkoks aptemimas. Jos godžiai smalsauja, kas jis, koks jis, iš kur, pritaria pasirinkimui arba abejoja jo teisingumu, vertina perspektyvas, atsižvelgdamos, aišku, tik į savo draugės interesus.
Meilužės pusėje niekam nerūpi nepažįstamos apgautos moters likimas. Taip pat elgiasi ir žmonos draugės, su žemėm maišydamos šeimos ardytoją, o kuri nors iš jų net pasiryžusi tuoj pat nuvažiuoti ir išsiaiškinti santykius su „ta kale“.
Taip, egzistuoja žmonos klanas ir meilužės klanas. Moteriškas solidarumas čia labai ryškus. Tai be abejo liudija apie mūsų sielos ir emocijų jautrumą , bet deja ne apie aukštą moralę. Antraip mes vengtume stotis į pusę tos, kuri pradėjo romaną su vedusiu vyriškiu.
Bėglys
O jei pas jį dar yra ir mažas vaikas? Reikia užsimerkti viskam pasaulyje, išskyrus save ir savo jausmą, kad būtum laiminga, kai jis iki nakties užsibūna pas tave, tuo tarpu kai jo žmona namuose laukia nesulaukia kada jis grįš ir leis jai nors pusvalandžiuką atsipūst, o kartu ir vystyklus išlyginti. Palikime klausimą apie nuodėmę ir jos mistinį suvokimą. Tai ką jūs dabar darote - pati tikriausia kiaulystė.
Pabandykite pažvelgti į šį vyrą iš šalies. Dabar tai jis jums geras, o jai blogas. Jums kalba švelnius žodelius, o apie ją atsiliepia nepagarbiai. Pas jus jam gera ir jauku, o namie - siaubas. Tačiau pažvelkite tiesai į akis – jis juk paprasčiausiai bėga pas jus nuo rūpesčių, atsiradusių kartu su vaikelio gimimu. Jei egzistuotų tokia statistika, mes galėtume tiksliai sužinoti, koks didelis procentas vyrų susiranda meilužes pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, nors iki to, net nepamąstydavo apie ėjimą „į kairę“. Kažkodėl žmona tapo nepakenčiama, sugedo jos charakteris, jis net neįtarė, kad vedė tokią isterikę ir nuobodą.
Tuo tarpu vaikelis po truputį auga, ir nors mylimasis tikina jus, kad negali gyventi be savo sūnaus arba dukters, jis kaip ir anksčiau pasiruošęs praleisti vakarą, jei ne visą naktį, su jumis, nes namie „tiesiog neįmanoma“.
Tačiau jei jis taip lengvai išdavė savo kažkada mylėtą moterį su karštai mylimu vaiku, reiškia tik vieną – anksčiau ar vėliau jūsų laukia toks pat likimas. Romanas su jumis jam tarsi šventė. Kol trunka šventė, bus ir nuostabios akimirkos, ir šampanas, ir gražūs žodžiai. Tačiau šventės greitai baigiasi.
Vis tiek būsi mano!
Kai moteris galų gale pasiekia savo ir vyras palieka žmoną, dažnai pasirodo, kad to jau niekam nebereikia. Nei vyrui, iškeitusiam iki mažiausių detalių pažįstamą žmoną į meilužę - ne taip gerai pažįstamą, bet su tokiomis pat dejonėmis ir pretenzijomis. Nei moteriai, kuri tiek kovojo dėl savo laimės, kad nugalėtojos laurai jos kažkodėl nebedžiugina.
Gavusi savo taip trokštamą svetimą vyrą, ji pažino visai kitą žmogų... Viena mano bičiulė negalėjo atsistebėti, kaip buvusi žmona galėdavo palikti vaiką tėvui, parašiusi raštelį, jog išvažiavo mėnesiui atostogauti. Pagyvenusi su tuo vyru tris metus ir pagimdžiusi nuo jo dukrytę, ji įsitikino: su tokiu žmogumi kitaip elgtis neįmanoma.
Jokie ryšiai nenutrūksta be skausmo. Net jei nėra nei vaiko, nei ką dalintis, o skyrybos vyksta civilizuotai ir ramiai, vis tiek tai meta nematomą šešėlį naujai santuokai. Juk vienas žmogus, buvusi žmona, vis tiek yra nelaiminga...
Būna, kad vyras grįžta atgal, greitai supratęs, kad žaidimas neapsimoka. Bet jis gali ir pasilikti naujoje šeimoje, kur, pasibaigus meilės šventei, neišvengiamai pradidės paprastos dienos. Kada nors jos jam atsibos, ir labai galimas daiktas, kad jums teks, kaip ir jo buvusiai žmonai, iškęsti visas pragaro kančias. Bendrai, tai dėsninga.
Sekso partneriai
Įsivaizduokim idealią situaciją: ir jis, ir ji yra susituokę, jiems abiems įgriso teisėti santykiai, abu neketina ardyti savo šeimų. Jokių gilių aistrų, slaptų vilčių ir pažeminimo. Jų pasimatymai – tai sekso partnerių susitikimai, pakeliantys emocinį tonusą ir maloniai paįvairinantys gyvenimą. Argi negali būti ir taip? Gali, tačiau tik su viena, beveik neįmanoma, sąlyga: visišku santykiu slaptumu. Kadangi kas nors nuo šio lengvo sekso neišvengiamai nukentės – galbūt vaikas, instinktyviai pajutęs, kad mama nuo jo tolsta...
Daugeliui šiandien rodosi, kad pereiti iš vieno glėbio į kitą - dalykas įprastas: kad tik nepasigautų AIDS arba nepastotų. Praėjo tie laikai, kuomet svetimautojai buvo besąlygiškai visuomenės smerkiami. Šiuolaikinei visuomenei visai nerūpi su kuo jūs leidžiate laiką lovoje.
Apgauta žmona nesikreips į kokį profsąjungos komitetą, ir niekas nesvarstys jūsų elgesio siaubinguose ir keistuose susirinkimuose, kur neištikimi sutuoktiniai ir šeimų griovėjos sulaukdavo bendruomenės pasmerkimo. Asmeninis kiekvieno žmogaus gyvenimas tapo iš tiesų asmeniniu jų reikalu. Ir už viską, ką mes šioje srityje nuveikiame, patys ir atsakom.
Atlygis
Jei už nuodėmes atlygio sulaktume jau kitą dieną, tikriausiai niekas nenuodėmiautų. Tačiau likimas neskuba atsiskaityti su mumis už tai, ką padarėme, nors anksčiau ar vėliau atlygio sulaukiame. Tai gali būti analogiška situacija.
Pavyzdžiui mergina, kuri romano su vedusiu vyru metu nė negalvojo apie varžovę, po daugelio metų gali atsidurti jos vietoje, apgautos žmonos vietoje: netyčia iš vyro piniginės išslys jaunos gražuolės nuotrauka, telefonu pasigirs kažkieno susijaudinęs balselis, sutuoktinis negrįš nakvoti, ilgai ir painiai aiškindamas apie draugo gimtadienį ir sugedusį automobilį.
P.S. Romanas su vedusiu vyru gali palikti gilią, dažnai nepataisomą, dvasinę traumą. Ką besakytų jūsų vedęs meilužis, kaip beaukštintų jūsų privalumus, vis tiek jaučiatės antrarūše. Žmona svarbiau!
Ir gyvenimas tai patvirtina kiekviename žingsnyje. Jis žadėjo, tačiau neskuba supažindinti jūsų su savo tėvais. Tikėjosi ištrūkti su jumis nors savaitei prie jūros, bet praleido visas atostogas su teisėta šeima. Po meilės pasimatymo neišbus nė 10 minučių: sunkiai atsidusęs, bet skubiai atsisveikina ir dingsta už durų.
Dienos ir savaitės, kankinamai laukiant susitikimų, metimasis prie telefono vos jam suskambus, šventės vienumoje... Mažų, bet skaudžių pažeminimų grandinė galų gale išsunkia, suėda asmenybę. Savo menkumo ir antrarūšiškumo suvokimas gali taip giliai įsiskverbti, kad moteris iš tikrųjų patikės, kad su ja kažkas netvarkoj, jos negerbia, ji tinkama tik lovos reikalams. Bet jei pažvelgtume tiesai į akis - už ką gi gerbt?
