„Galima užginčyti mano žodžius ir sakyti, kad statistika to nepatvirtina, tačiau minėtas tendencijas matome savo praktikoje. Gydymo procese su pacientais aiškinamės, kada ir kodėl pradėjo vartoti alkoholį ir kaip tapo priklausomi. Taip ir sužinome apie tendencijas. Jaunų pacientų turime ne vieną ar du - jų nuolat daugėja ir daugės, jei valstybė nesiliaus pelnytis iš geriančių žmonių“, - sakė E.Atkočiūnas.
Šią savaitę Lietuvos psichologų sąjungos raginime prezidentui Valdui Adamkui nepritarti liberaliai alkoholio reklamai minėti tarptautinio ESPAD tyrimo duomenys patvirtina DELFI pašnekovo žodžius ir leidžia manyti, kad problema gilės.
Pasirodo, tarp 15-16 metų paauglių beliko mažiau nei 2 procentai abstinentų.
Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai vieni prasčiausių Europoje ir kasmet vis blogėja. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime konstatuojama, kad vis daugiau Lietuvos gyventojų serga lėtinėmis ligomis ir miršta nuo susirgimų, sukeltų besaikio alkoholio ir tabako vartojimo. Šalyje nemažėja jaunų žmonių savižudybių, jaunėja savižudžių amžius.
Koks tu vyras, jei negali išgerti?
Nuo alkoholikų kenčia kone kiekviena Lietuvos šeima. Tačiau prisigerti, „prisidirbti“ ir apie tai pasipasakoti - vos ne šaunumo ženklas, tačiau pasisakyti, kad gydaisi nuo alkoholizmo - negarbė.
„Taip jau yra. Mūsų kultūroje alkoholis fetišizuotas. Labai retai išgirsite, kad kas nors „prisikalė“ heroino, buvo sustojęs kvėpavimas ar po to kažką padarė. Heroinas neturi tos auros. Daug aukščiau kotiruojami žmonės, kurie vartoja, pavyzdžiui, kokainą. Jie mėgsta pasipasakoti, kaip šniaukštė. Kita vertus, alkoholio mistifikavimas priklauso nuo specifinio jausmo, kad geria „visi“ ir „koks tu vyras, jei negali išgerti arba labai daug išgerti“, - DELFI sakė medicinos mokslų daktaras, toksikologas psichoterapeutas Tomas Kajokas.
Pasak gydytojo, tie dalykai perkeliami į mitologinę plotmę. Tačiau jeigu paanalizuotume literatūrą ar spektaklius, pamatytume, kad labai mažai kūrinių realiai atspindi geriančio žmogaus dramą.
Dažniausiai alkoholizmas mistifikuojamas, nes apie alkoholį rašo žmonės, kurie arba tai smerkia (parodo, kaip tai baisu), arba alkoholizmui ieško pateisinimų. Tik vienoje kitoje knygoje gėrimas parodomas su visa naikinančia jėga.
Išgėrinėja beveik visi. Tačiau kodėl vieni prasigeria, o kiti ne ir kaip alkoholikui pasakyti, kad jis jau peržengė pavojingą ribą? Apie tai kalbamės su toksikologu psichoterapeutu T.Kajoku.
Nėra nieko geriau apmokamo už gėrimą
T.Kajokas: Kai žmogus padeda gerti, alkoholio vartojimas dar neturi simptomų. Vėliau jis tampa tarsi asmenybės tapatumo dalis. Ir kadangi mes pasižymime skirtingu jautrumu alkoholiui, vieni žmonės, pradėję gerti lygiai su kitais, prasigeria, o kiti ne.
Vieniems prisigėrimas iki sąmonės netekimo nubėga kaip nuo žąsies vanduo, nes jie turi kitokių tapatumų, o kitiems tampa šerdimi, nes yra biologinis polinkis tapti priklausomu.
Iš čia ir tam tikra drama, kad kai kurie talentingi ir gabūs žmonės save alkoholiu suniokoja.
DELFI: Kita vertus, būtent talentingi alkoholikai paveikiausiai reklamuoja tokį gyvenimo būdą.
T.Kajokas: Taip bando išlaikyti savivertę, pasakyti, kad jeigu su manimi kažkas ir atsitiko, tai greičiau mano privalumas, o ne trūkumas.
DELFI: Ar būna, kad artimieji, patys to nežinodami, trukdo alkoholikui atsikratyti priklausomybės?
T.Kajokas: Pradėjusieji gerti gyvena tam tikroje sistemoje, kuri įtraukia jų tėvus, vaikus, brolius seseris, sutuoktinius. Ta sistema dažniausiai pakankamai stabili.
Žmogus, kuris ateina keisti savo gyvenimo dažniausiai laukia kritinio įvykio. Kažkas turi atsitikti jo gyvenime, kažkokia krizė, susijusi su jo sveikata, kad baigėsi kantrybė, nors dažniau ta kantrybė baigiasi ne pačiam geriančiajam, o jo artimiesiems.
Klasikinis variantas - šeima, namiškiai stengiasi suprasti, vienokiais ar kitokiais būdais padėti ilgą laiką žalingais įpročiais piktnaudžiaujančiam žmogui, rūpinasi juo kaip mažu vaiku, grasina nubausti, bet kai ateina laikas bausti – viską atleidžia.
Galų gale prieinama iki tokio taško, kai viskas trūksta. Žmona sako: „Išsikraustyk“, „Aš tave palieku“ arba „Skiriamės“.
Vis dėlto artimieji arba darbdaviai gali pakankamai anksti motyvuoti žmogų keistis, pasakyti „jeigu taip elgsiesi aš pradėsiu su tavimi riboti santykius, skirsiuosi“, „gali tekti keisti darbą“, „sumažinsiu atlyginimą“. Tačiau svarbu, kad tai nebūtų asmeniška bausmė, skiriama tuomet, kai žmogus geria. Apie tai reikia kalbėti, kai jis negeria, kai viskas pagerėja.
Be abejo, artimieji gali padėti anksčiau pasispręsti, tačiau lygiai taip pat gali tam žmogui sukurti iliuziją, kad nieko nereikia keisti, nes nieko nėra geriau apmokamo, negu gėrimas. Kai žmogus geria, girdi, kad viskas baigta, tačiau kai išsiblaivo - jam atleidžiama.
Galėčiau pasakyti, kad nuo aplinkos sugebėjimo tvarkyti, struktūruoti savo pačių gyvenimą, jausti savigarbą sau, pagarbą tam kitam žmogui taip pat priklauso, kada jis ateis gydytis. Tačiau dažnai artimieji būna savaip nesveiki.
Anoniminiai alkoholikai šalia alkoholikų gyvenantiems žmonėms pasiūlė koopriklausomybės terminą. Tie žmonės lyg ir įpranta jais rūpintis, už juos priiminėti sprendimus. Tačiau yra tyrimų, rodančių, kad tai atsiranda dar prieš pradedant gerti ir alkoholikui nustojus gerti niekur neprapuola.
Jei vienas iš šeimos narių meta gerti, kitam koopriklausomybė niekur nedingsta. Poreikis turėti kažką, kuo jis galėtų taip rūpintis, išlieka.
Dalis šeimų dešimtmečiais taip gyvena - vienas geria, kitas kamuojasi, sako, koks yra nelaimingas, tačiau nieko nedaro, kad visa tai pakeistų. Galima sakyti, kad tokiu atveju šeima gyvena labai stabilų gyvenimą: vienas geria, kitas rūpinasi.
Man yra tekę matyti porų, kai, vienam metus gerti, santykius ištinka krizė. Tuomet tas kitas jam tampa nebereikalingas, nes vienintelė funkcija, kurią jis atlikdavo – rūpindavosi juo užgėrimų metu.
Tokiais atvejais tenka išgirsti: „Anksčiau, kai jis gėrė, viskas buvo aišku, o dabar, kai nebegeria, į mane nebekreipia dėmesio, ima gyventi savo gyvenimą ir aš jam pasidariau nebereikalinga“.
DELFI: Dažniau pagalbos ieško geriantieji, ar jų šeimų nariai?
T.Kajokas Maždaug trečdalis geriančiųjų ateina dėl to, kad patys ieško sprendimo. Kitas trečdalis todėl, kad priverčia artimieji ar aplinkybės, pavyzdžiui, sveikata. Gydytojai sako, kad kepenys baigia suirti, darbdaviai grasina: „Jei neatneši pažymėjimo, kad kažkur gydaisi, baigsim visus santykius“.
Dar trečdalis žmonių niekada neateis, nebent pateks į ligoninę partrenkti automobilio, tačiau pasiteiravus, ar neturi problemų dėl alkoholio, neigs sakydami, kad gėrimas nesukelia jiems diskomforto.
Kartais pasitarti su toksikologu ateina ir geriančiųjų vaikai, sutuoktiniai, tėvai.
DELFI: Kaip su alkoholiku kalbėti apie gydymą
T.Kajokas Psichologiniai tyrimai rodo, kad konkrečioje situacijoje žmonės girdi tik tam tikrą kalbą ir intonacijas, todėl, priklausomai nuo žmogaus motyvacijos, su juo reikia kalbėtis tam tikra kalba.
Jei žmogui, kuris nė nenusiteikęs galvoti apie gydymą, pradėsi kalbėti apie gydymo detales, jis nieko negirdės. Visų pirma, jam reikia supratimo, kodėl turėtų keistis.
Labai dažnai artimieji kalba apie tai, kaip jie blogai jaučiasi, kaltiną tą žmogų, tačiau išeities taškas turėtų būti pats geriantis žmogus. Reikia pasakyti, kad jam pačiam yra sunku, jo gyvenimas eina nei šiaip, nei taip, jis neišnaudoja visų savo galimybių ir dėl to turėtų blogai jaustis.
Jeigu artimieji sugeba būtent iš tokio taško pasikalbėti su geriančiu žmogumi, gali tikėtis, kad geriantysis išgirs ir pasakys, kad jam reikia pagalbos ir kokia ji galėtų būti.
Tačiau jeigu nuolat kartojama: „tu nieko nedarai, nesikeiti, tu visą laiką toks pat, tik žadi negerti“ į paviršių iškeliama tai, ko žmogus nepadaro, koks jis neefektyvus gyvenime, kiek pagadino, pragėrė, sumušė, sunaikino, su kiekvienu kaltinimu vis mažiau šansų, kad žmogus keisis.
Alkoholikų artimieji metų metais vaikšto į terapiją, kalbasi, lanko savipagalbos grupes, kuriose kalbasi, kaip galėtų patys tapti nepriklausomi nuo alkoholiko, kaip išsilaisvinti iš to geriančio vyro, motinos ar tėvo.
Man yra tekę matyti žmonių, kurie ateidavo į terapiją vien tam, kad galėtų išsiskirti su geriančiu sutuoktiniu. Jie to nori, bet bijo, negali to padaryti ir kartais prireikia ne vienerių metų, kol išdrįsta tai padaryti.
