Kaina nakčiai trims asmenims – tik 24 eurai, tai yra, kone pigiausiai per visą kelionės po 11 šalių maratoną. Savo alaus vengrai negamina, todėl viešbučio restorane ragavau „Kaiser“. Nebrangus.
Pagal žemėlapį Vengrijos keliai gana painūs, ypač nuo Kečkemeto leidžiantis žemyn link Kroatijos sienos. Tačiau krypčių žymėjimas čia toks dažnas ir nuolat kartojamas, kad neįmanoma pasiklysti net kertant miestų centrus. Keliuose „furų“ vairuotojai mandagesni negu Ukrainoje ir sudaro sąlygas lenkti, persirikiuoti. Žodžiu, net ir kertant rytinius Vengrijos rajonus, susidaro laisvo ir lengvo poilsio įspūdis.
Mohačo mieste, kuris yra visai arti Kroatijos sienos, nutarėme papietauti. Nedideliame restoranėlyje valgėme guliašą su keistais keptos tešlos gumulėliais. Sako, kad tai jų nacionalinis valgis. Skanu ir nebrangu. Čia, kaip ir apskritai visose šalyse (gal išskyrus Lietuvą, nors nebandžiau...), galima atsiskaityti eurais.
Kelionė per Kroatijos rytinę dalį, pro Osijeką, nesukėlė kokių nors problemų. Pasieniečiai ir muitininkai tik lepteldavo į pasus savo spaudus ir palinkėdavo geros kelionės.
Kroatijos viršutinėje dalyje esame keliavę prieš keletą metų. Tuomet per kalnus nuvažiavome iki kurortinio Adrijos miesto Senjos ir čia už 30 eurų pensione išsinuomojome kambarį su virtuve ir vaizdu į jūrą. Šįkart mūsų tikslas – pasiekti pietinius šios nuostabios šalies rajonus ir dar toliau. Tad nedelsiame ir sukame link paslaptingosios Bosnijos ir Hercegovinos.
Niūrus karo palikimas
Tikrai paslaptinga tai šalis. Prieš keletą metų turistai pasakojo, kad važiuojant jos keliais, ypač kaimo vietovėmis, patartina gamtiniam reikalui ištikus pernelyg nenužengti į šalikelę, nes čia buvo pilna minų. Jos liko nuo 1992 metais įsiplieskusio konflikto tarp regione gyvenančių serbų, bosnių ir kroatų-musulmonų.
Karas tęsėsi 4 metus, o mes dar ir dabar matėme šio konflikto palikimą. Apleisti, kulkų suvarpyti namai, seniai nešienauti sodai, nedirbama žemė, kalnuose – tik kai kur ganosi avys...
Įvažiavus į šalį kažkur ties Slavianski Brod miesteliu, į akis krito didelis pano: Srpska Respublika. Klausiame muitininko: ar mes tikrai patekome į Bosniją? Taip taip, nusišypso jis ir mosteli ranka link užrašo.
Bosnija ir Hercegovina nuo Jugoslavijos atskilo 1991 metais, dar po metų po referendumo paskelbė nepriklausomybę, kuri suerzino ne tiek Belgradą, kiek vietos serbus. Dar ir dabar šalis pasidalinusi į du administracinius regionus: Serbų ir Bosnijos ir Hercegovinos respublikas. Taigi, pasirodo, mes įvažiavome į formalią Serbiją, nors tikroji Broz Tito įpėdinė Serbija liko už kelių šimtų kilometrų į rytus...
Vaizdas apgailėtinas. Bet nušvitus saulei sustojam pavalgyti savo „sauso davinio“ kalnų kaimelyje. Surandame nuo karo laikų apleistą namą su sodu visai šalia sraunios Bosnos upės. Apžėlęs sodas, aukšta, jau keliolika metų nepjauta žolė, išmėtyti vaikų žaislai... Taip, čia griaudėjo pabūklai, švilpė kulkos, o respublika dėl karo neteko apie 38 proc. gyventojų – daugelis jų tapo pabėgėliais.
Judame link Sarajevo, kurį ketinome aplankyti. Bet pabjūra oras. Dangų aptraukia sunkūs debesys. Priartėjame kalnus, kurie tamsūs ir nejaukūs. Prisipilame benzino, kurio kaina beveik kaip Lietuvoje – 3.20 Lt. Vis tiek pigiau negu Kroatijoje, kur mokėjome apie 3.80 Lt už litrą europinio kuro. Šalis iki šiol neturi savo autentiškos nacionalinės valiutos, o nuo nepriklausomybės laikų naudojasi vadinamąja konvertuojama marke (BAM), nukopijuota nuo vokiečių.
Aplenkę karo metu nukentėjusį Sarajevą (šis senovinis gražuolis miestas tapo ir I pasaulinio karo kibirkštimi), kylame į kalnus. Sparčiai temsta. Kelias iki Mostaro – sunkus ir vingiuotas. Laikas pasirūpinti nakvyne, nes tokiu oru net su miegmaišiu lauke striuka...Tuo labiau, kad esame prigąsdinti vengti tamsiu paros metu lįsti į lauką, ypač nakvoti kalnuose. Karštligiškai ieškodami kokios nors pastogės, privažiuojame Mostarą – didžiulį pramoninį megapolį.
Visai tamsoje pervažiuojame seną, apgriautą ir UNESCO pagalba restauruotą tiltą per Neretvą. Čia iki šiol vienoje upės pusėje gyvena bosniai, kitoje – kroatai. Nuo jų konflikto karo metu kentėjo istorinis senamiestis, kuris dabar pamažu atstatomas. Bet mums jo matyti nelemta. Greitkelis įspraustas tarp aukštų dirbtinių sienų, šmėkščioja kryptis – Sarajevas.
Gerai, kad ši rodyklė dažna, nes vėlų vakarą lietui lyjant ir per rūką nesunku išklysti. Ieškome kokio nors viešbučio, bet visi jie neveikia, tad paliekame 126 t. gyventojų turintį miestą ir šauname į viršų – į kalnus. Mūsų nerimą sustiprina kraupi avarija viename iš serpentinų: mašinos kybo ties praraja, išmėtytos jų dalys, drabužiai, daug policijos.
Vairuotojo delnai šlampa: įtampa iš tiesų nemaža. Galų gale surandame kažkokią pašiūrę. Jos šeimininkė šiemet dar nėra priėmusi jokio svečio, bet mums už 25 eurus užleidžia tvankų kambariuką. Už vonios langelio – kalnų praraja... Tik po lašelio lietuviško brendžio ir puikaus bendrakeleivės specialistės Svetlanos gydomojo masažo atsipalaiduojame ir įmingame.
Per paskutinę balandžio dieną nukeliauta apie 800 km, tačiau - kokiais keliais kokiomis sąlygomis!
Koks jis – Adrijos perlas?
Rytą oras gaivus, vėsus. Gegužės 1-oji: kalnų miestelio žmonės surengė šventę, šoka, linksminasi tiesiog gatvėje, stabdydami visą transportą. Daugiausiai girdisi musulmoniškų akordų... Vargais negalais prasibrauname ir leidžiamės į išsvajotą pajūrį, link garsiojo Dubrovniko. Prie Kroatijos sienos užmokame apie 6 eurus (50 kroatiškų kunų – esą, už kelius), ir mes jau riedame nuostabia pakrante. Oras prasigiedrija, ir sunku nupasakoti tą Adrijos platybių, salų salelių, spalvų grožį...
Bet Dubrovnikas nenustebino. Atvirutėse ir nuotraukose jis gražesnis. Ilgai laukiame vietos stovėjimo aikštelėje visai šalia miesto gynybinės sienos (1 val. – 1 euras). Su apgirtusiu budėtoju susitariu privačiai, įspraudęs į delną 5 eurus, ir mes jau – senamiesčio, apsupto jūra, viduje. Tai jį George'as Bernardas Shaw pavadino gražiausiu pasaulio miestu.
Dar ne sezono metas, o senamiestį juosianti gynybinė siena pilna turistų. Nuo jos į vieną pusę – beribė jūra su spalvingom jachtom, žvejų laivais ir serfingo maniakais, stačios uolos ir bangų mūša, į vidinę pusę – siauros miesto gatvelės, sodeliai, pilni pernykščių apelsinų, lysvės. Taip, šitaip čia gyvena žmonės…Nesitiki, kad 1991 metais serbai iš artilerijos jį būtų apgriovę.
Patarimas: didesnį įspūdį Dubrovnikas daro, žvelgiant nuo kalnų, iš viršaus, o dar geriau – iš paukščio skrydžio…
Vėl pradeda lynoti. Suvalgome ledų (12 Lt porcija). Skubame tolyn, į pietus. Apetitas kyla bekeliaujant, bet netrukus mes jį prarasime, aplankę niūrų senovinį Juodkalnijos miestą Kotorą…
Bet tai jau – trečiajame pasakojime.
