Geroji naujiena – stebuklingi televizijos fabrikai, čia galima save visiškai perdaryti! Kita vertus, visi žino, kad svarbiau yra ne tikrasis svoris, o mūsų pačių požiūris į kūną. Tad gal ties juo ir apsistokime?
Apie ką dažniausiai kalbasi šiuolaikinės moterys? Kad ir apie ką kalbėtų, anksčiau ar vėliau pasigirsta daugiabalsė rauda: „Ak kokia aš stora!“ Žinoma, garsiausiai traukia pačios ploniausios. Matyt, to lieknumo kaina tokia didelė, kad tik apie jį ir norisi kalbėti... Be to, taip moterys viena kitą palaiko. Draugės frazę: „O Dieve, kokia aš stora!“ turite karštai paneigti: „Ką tu! Esi lyg nendrelė, o štai aš...“
Vokiečių rašytojas D. Schwanitzas knygoje „Vyrai, padermės apžvalga“ rašo: „Visai be reikalo ji save kankina tomis dietomis ir liesėjimo procedūromis, visomis tomis mankštomis ir kultūrizmu. Moterys klaidingai įsikala į galvą, kad vyrai bjaurisi riebiu kūnu: veikiausiai juo bjaurisi jos pačios.“
Eureka? Ar tai nėra atsakymas į klausimą, iš kur tas liekno kūno kultas? Ar tikrai kalti tik drabužių dizaineriai ir apie jaunas mergeles svajojantys vidutinio amžiaus krizės ištikti vyrai? Yra apvalučių moterų, kurioms labiausiai nepatinka vyrai, besižavintys... apvalutėmis.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja docentė Janina Tutkuvienė sako: „Antropologai tyrė vyrų požiūrį į moters kūną ir pačių moterų požiūrį į savo kūną. Paaiškėjo, kad vyrai geriau vertina šiek tiek stambesnes moteris, o pačios moterys kažkodėl nori būti itin liesos ir visiškai nepaiso jų nuomonės.“
Tad svorio problema, ko gero, nėra tokia paviršutiniška ir lėkšta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk pačios žinome: niekas neprivers mūsų daryti to, ko nemanysime esant reikalinga. Ir nėra tokio dalyko, kurio negalėtume apsukriai įkalti į galvas tiems šiaip jau gana naiviems vyrams...
Bet visais laikais pasitaiko narsių moterų, drąsiai kylančių į kovą su savo trūkumais. Pamenate, viena Maupassant’o herojė, norėdama nukonkuruoti savo ką tik pražydusią dukrą, taip susikūdino, kad paskui vis stengėsi atsistoti nugara į šviesą, kad neišryškėtų raukšlės... To meto gražuolės, regis, daug kovos su nereikalingais kilogramais būdų nežinojo – gėrė obuolių actą arba ricinos aliejų. Vienintelė dieta: Reikia Mažiau Valgyti.
Nūnai lieknėjimo būdų išrasta begalė, bet jų esmė, deja, – ta pati. Sunku patikėti, kad kadaise Jėzus Kristus žuvimi maitino alkaną minią. Gal persistengė, nes prie gero greitai įprantama... Dabar, norėdamas išgelbėti nelaiminguosius, Išganytojas turėtų daryti atvirkštinį stebuklą: slopinti minios apetitą. Na, o kol laukiame Mesijo, jį pavaduoja įvairūs guru, šie įsakmiai taria: „Eik paskui mane.“
Pastaruoju metu labai madingas tokių paklydusių ir nutukusių avelių ganytojas – latvis (turintis ir žydiško kraujo) Levas Chazanas. „Ir Lietuvoje yra gerų dietologų. Nežinau, kodėl jie neprasisuka“, – sakė ponas Levas, kai prieš pusmetį lankiausi jo seminare Palangoje. Taigi – kodėl? Gal kad nemoka darytis geros reklamos? Ar mąsto pernelyg stereotipiškai? Kuo ypatingas Chazano metodas, Laimą Mertinienę pavertęs gražia, bet liūdna moterimi?
Pabuvojusi latvių dietologo vedamame seminare, nusprendžiau: tai vis dėlto – fenomenas. Dievaži, kažkuo primena Kašpirovskį! Ir visai ne todėl, kad per seminarą, trunkantį apie dešimt valandų, dietologas leidžia užsirašinėti tik pagal jo komandą – visą laiką turėjome sėdėti kaip prikalti ir spoksoti jam į tarpuakį! Nepaneigsi, kad endokrinologijos specialistas iš Latvijos – profesionalas, tikras asas, bet, norint priversti amžinai alkanų storulių minias maitintis taip, lyg būtum pakliuvęs į konclagerį, vien šios srities žinių nepakanka.
L. Chazanas – puikus psichologas, gerai išmanantis įtaigos meną. Kuri moteriškė nenorėtų išgirsti žavų gydytoją sakant: „Graži boba, o ir intelekto koeficientas – kaip vyro!“ Reda iš Šiaulių, pagal Chazano metodą numetusi 58 kg, prisipažįsta, kad šis žmogus padėjo jai prisiminti, jog yra moteris.
„Gydytojo Chazano dėka atsigręžiau į save. Paisiau ne tik mitybos rekomendacijų, bet ir jo patarimų rūpintis savimi, daryti veido ir kūno masažus, kitas gražinimosi procedūras. Žinoma, dietos laikymosi periodu kartais jausdavausi prastai: ir silpna būdavo, ir depresuodavau. Bet netapau amžinai liūdna ir viskam abejinga. Koks džiaugsmas, kai parduotuvėje gali pasimatuoti keliais dydžiais mažesnius drabužius! Vaizdas veidrodyje man labai pakeldavo nuotaiką.“
L. Chazanas teigia: norint, kad antsvoris negrįžtų, reikia jo atsikratyti iki paskutinio kilogramo. Nutukimo negalima išgydyti „iš dalies“. Turint galvoje, kad už kiekvieną numestą kilogramą gydytojas prašo keliasdešimties litų, galima suprasti jo norą, jog žmonės suliesėtų kuo labiau. Be to, į radikalų pasikeitimą visada atkreipiamas dėmesys, o tai – gera reklama. Matyt, dar ir todėl, vykdant svorio metimo programą, ypač moterys skatinamos rūpintis savimi, prisižiūrėti.
Apie plastines operacijas tada dar nekalbėta – mat į viešumą nebuvo iškilęs faktas, kad, numetus tiek svorio, ypač per trumpą laiką, oda nukąra. Užtat buvome „palaimintos“ vienai moderniai, nors ir nepigiai procedūrai – turinčiai apsaugoti nuo odos suglebimo. Vėliau pažįstama šios srities specialistė patarė veltui pinigų nemėtyti: „Kad procedūra stangrina odą, žinoma, tiesa, bet, kai taip drastiškai tirpsta kilogramai, padėti gali tik plastinė operacija.“
Jei gydytojas iš Latvijos nebūtų toks charizmatiškas, ko gero, svorio numestų kur kas mažiau moterų. Bet, manau, ir pačiam Chazanui neliūdna. Antai prieš seminarą sužinojome, kad dietologas visus konsultuos individualiai. Užėjusi į kabinetą, išvydau gerbiamą gydytoją be balto chalato, gana patogiai įsitaisiusį krėsle. Iškart matyti – žmogus visai smagiai leidžia laiką. O ką – neblogas viešbutis, čia pat – jūra, už lango siūruoja pušys...
Atsipalaiduoju ir aš. Maloniai pasišnekučiuojame. „Kodėl atvažiavai? – šelmiškai žvelgia pro akinių viršų. – Juk dirbi spaudoje, žinai, kaip kuriami mitai.“ Suprask, kalbasi kaip su lygia. Dar paklausinėja apie sveikatą, asmeninį gyvenimą... Taip ir nesupratau, kam ta individuali konsultacija, jei vis tiek visiems paskyrė tą pačią dietą. Gal motyvaciją sustiprinti turėjo kalbantis netikėtai sviesta latvio frazė: „Madam, likite tik su makiažu!“?
Iš pradžių nepatikėjau savo ausimis. „Ką daryti, gerbiama redakcija?..“ – iš panikos apimtos mano pasąmonės gelmių išplaukė vieno lietuvių klasiko mėgta frazė. Teko nusirengti. Nutariau, kad vargu ar įstengsiu kuo nors priblokšti daug mačiusį mediką. Tik iki šiol taip ir neaišku, kodėl garsusis dietos guru konsultuojamiems pacientams – ypač moterims – neleido mūvėti net kelnaičių. Negi tik dėl tų papildomų keliolikos gramų svorio (turėjome lipti ant svarstyklių)?
Deja, dietologija šiais laikais – veikiau verslas nei misija. Tad gal galima teigti, kad už tavo savijautą ir net sveikatą šios srities specialistui svarbiau efektyvūs lieknėjimo rezultatai bei reklama? Ar, siūlydamas žaibiškais tempais atsikratyti keliasdešimties kilogramų svorio, jis nepažeidžia gydytojo etikos? Ar vis dėlto didesnis nusikaltimas tokį antsvorį nešioti? Žinoma, Chazanas visai nesuinteresuotas, kad po jo rekomenduotos dietos kristum lyg šalnos pakirstas pernykštis lapas. Bet pats pripažįsta, kad, jos laikantis, labai „krinta“ imunitetas, ir net rekomenduoja kurį laiką gerti po dvi multivitaminų tabletes...
„...Į stiklinę įpilkite šešis šaukštus vandens, nagų laku užbrėžkite brūkšnį. Dabar išpilkite. Iki pažymėtos ribos į stiklinę įdėkite burokėlių mišrainės – šiukštu ne daugiau. Dar – mažytis gabaliukas duonos ir vienas šaukštas žuvų konservų.“ Tokia Chazano rekomenduota vakarienė. Tačiau prie mažų maisto porcijų įprasti dar įmanoma. Baisiausia – mitybos monotonija. Tarkim, apie nelemtus konservus iki šiol negaliu net pagalvoti. Kažin ar tai sveikiausias maistas... Tiesa, namuose gaminta mišrainė – tokia skani! Vakarais ilgesingai žvelgdavau į mažą jos kauburėlį, patikliai prigludusį prie ne ką didesnio sumuštinio...
Taigi per mėnesį numečiau dešimt kilogramų. (Beje, jie iki šiol neataugo, nors praėjo jau pusmetis.) Bet taip ir nesupratau, kodėl būtina lieknėti tokiu žaibišku tempu – organizmas visomis išgalėmis priešinosi baisiam stresui: svaigo galva, temo akyse. Pats Chazanas sakė, kad, numetus svorio, reikėtų vengti staigių judesių – tarkim, pasilenkti ar atsigręžti atgal, mat galima nualpti. Galvos svaigimas, anot jo, šiuo atveju – kone natūralus reiškinys. Vėliau esą organizmas prisitaikys... Tokie išvedžiojimai, tiesą sakant, truputį pašiurpino. Argi lieknėjame ne dėl geresnės sveikatos?
Austrų psichiatras ir psichoterapeutas Viktoras E. Franklas, kadaise išgyvenęs Osvencimo ir Dachau koncentracijų stovyklų pragarą, rašė, kad konclagerio kaliniams būdingos neįtikėtinai primityvios mintys. Daugiausia jie svajodavę apie maistą – duoną, pyragus, taip pat cigaretes ir šiltą vonią. Kalbos sukosi taip pat beveik vien apie valgį.
Franklo duomenimis, 1944–1945-ųjų žiemą kiekviena Ravensbriuko moterų koncentracijos stovyklos kalinė gaudavo maždaug 800–900 kalorijų. Iškalbingas faktas? Ar nieko neprimena? Na, gerai, Chazano dieta (regis, apie 1200 kalorijų) šią normą viršija, bet ne taip ir daug... Mokslininkė antropologė Janina Tutkuvienė (beje, pati labai graži ir liekna) ne kartą sakė, kad, jei savo organizmą įstumsime į koncentracijos stovyklos sąlygas, svoris nukris, bet ir jausimės ne ką stipriau nei konclagerio kaliniai.
Nūdienos žmogų veikia daugybė netikusių veiksnių: stresai, nesveikas maistas (naujausiais mokslo duomenimis, net kadaise besilaukusios mamos sukimšti pyragaičiai). Britų mokslininkai jau kuria tokį pieną, kuris sumažintų vaiko apetitą visam gyvenimui. Vienas svarbiausių jo sudedamųjų dalių – už alkio jausmą atsakingas hormonas leptinas. Žinoma, dėl šio projekto etiškumo kyla nemažai ginčų. Vis dėlto atrodo, kad tokio pieno savo mažyliams (ypač mažylėms) mielai sugirdytų kone kiekviena mama.
Storulėms mūsų visuomenėje tenka antraplanis ir dažniausiai, deja, – komiškas vaid¬muo. Prisiminkime kad ir Dainą Bilevičiūtę ar garsiosios frazės: „Na, ką, „kūdosios“, gavot į kaulus?!“ autorę Mamą Rock’n’Roll (Laimą Tamulytę). Tik prisidengusios juokdarių kaukėmis, jos gali tikėtis visuomenės atlaidumo. Kad šios moterys nesijaučia gerai, liudija jų pasiryžimas dalyvauti plonėjančių storulių realybės šou. (Beje, Laima Tamulytė, dar šiam neprasidėjus, išbraukta iš dalyvių sąrašo – netikėtai paaiškėjo, kad jai slapta atlikta skrandžio perrišimo operacija). Bet ar gali padėti trumpalaikė akcija, jei nori pakeisti tai, kas duota gamtos?
Irina Diagileva, knygos „Kas pasakė, kad aš turiu suplonėti?“ autorė, teigia: mūsų civilizacija išgyvena kovos su antsvoriu bumą. Masinės informacijos priemonės, farmacijos įmonės, sukilusios į ataką prieš apkūniuosius visuomenės narius, verčia juos jaustis antrarūšiais, kloti apvalias sumeles ir eksperimentuoti su savo sveikata. Kaip atsilaikyti prieš šią agresiją? Kaip išsaugoti gerą savijautą ir gyvenimo džiaugsmą?
Knygos autorė dosniai dalijasi su skaitytojais savo patirtimi ir mokslinių tyrimų rezultatais. Jos manymu, veidmainiška viešoji opinija antsvorį laiko kažkuo nepadoriu. „Gal daugelis mane ir pasmerks, bet aš vis tiek esu „atliekamo“ svorio pusėje. Mano žvilgsnis – tai žvilgsnis į šią problemą „iš vidaus“.“
Pati Irina nuo ankstyvos jaunystės kovojo su savo apkūnumu: „Ką aš gavau, išbandžiusi visus šiandien žinomus kovos su antsvoriu būdus? Sugadintą sveikatą, beprasmes kančias ir gerokai padidėjusį nuo šios kovos pradžios svorį...“ Anot jos, yra žmonių, kuriems kūnas – profesijos instrumentas. Tai sportininkai, šokėjai, balerinos... Dieta, kasdienės treniruotės, kova su savo silpnybėmis – jų auka, dedama ant meistriškumo altoriaus.
„Bet aš taip negaliu. Esu pati paprasčiausia moteris. Tokių, kaip jie – vienetai. Tokių, kaip aš – milijonai. Negaliu kasdien atlikti žygdarbio – nuo to labai pavargstu“, – sako humoro jausmo nestokojanti autorė. Beje, ji nepriskiria savęs prie moterų, kurios, sverdamos 65 kg, laiko save storomis. „Jos su mazochistiniu įkvėpimu kankina save dietomis, džiaugiasi, numetusios porą kilogramų, vėl priauga – jau penkis, ir vėl tampa nelaimingos. Bet jei savo svoriui neteiktų tokios reikšmės, pastebėtų, kad visą gyvenimą jis lieka beveik nepakitęs.“
Dabar Irina sako supratusi: gamtoje nėra nieko „atliekamo“. Žmogus – jos dalis, tad ar ne klaidinga manyti, kad jis apskritai gali turėti „atliekamo“ svorio? Juk, jeigu susergame, liesėjame, o ne pilnėjame. Maža kūno masė visais laikais buvo ligos, o ne sveikatos požymis. Tad kodėl apkūniuosius šiandien vadina ligoniais, o liesuosius – sveikaisiais? Koks svoris yra normalus ir iš kur atsirado ši norma? Kam naudinga apkūnius žmones vertinti kaip kone neįgalius?
Šiandien, jei turi „atliekamo“ svorio, ir pats esi tarsi „atliekamas“. Autorė prisipažįsta abejojusi, kokiam žanrui priskirti savo knygą. Ji net įžvelgusi savo ir garsiojo Simone de Beauvoir veikalo „Antroji lytis“ paralelių – juk storuliai šiandien diskriminuojami ne ką mažiau nei kadaise – moterys... Gal šiandien žmonės, dėvintys XXL, – trečioji lytis?
Kažkam liekninimosi bumas neša nemenką pelną. Laimei, teigia Irina, nebesame jau tokie naivūs. Visuomenė turi suprasti – yra žmonių, kurie negali kovoti su antsvoriu, nes tokius juos sukūrė gamta. „Sakoma, kad antsvoris išprovokuoja daugybę ligų, taip pat ir šių dienų rykštę – diabetą. Kodėl pamirštama, kad šia sunkia liga serga ir tūkstančiai lieknųjų, ir vis daugiau niekada antsvorio neturėjusio jaunimo?
Mes visi – skirtingi ir visi turime teisę į gyvenimą. Reikia liautis diskriminavus žmones dėl jų kompleksijos. Esu tikra, visuomenė, susidedanti iš vienodo ūgio ir svorio žmonių, neturi ateities. Tai nuobodi ir beveidė biomasė.“ Knygą autorė baigia viltingu klausimu: gal ką tik išaušęs XXI amžius taps žmonių, dėvinčių XXL dydžio drabužius, laiku?
Ką gi, puiki knyga ir... geras būdas „apžaisti“ savo problemą. Jei negali įveikti priešo, susidraugauk su juo! Vis dėlto šio opuso autorė, regis, truputį perlenkė lazdą. Kažin ar žmonija ilgai ištemptų gyvendama pagal šūkį: „Storėk be ribų!“ Antropologės J. Tutkuvienės nuomone, svoris ne per didelis tuo atveju, jei kūno masės indeksas neviršija 30. Tad tikslinga kalbėti tik apie gamtos skirtingu kūnu apdovanotus žmones, o ne apie nutukimo epidemijos siaubiamą tautą.
Antai Amerika jau kuris laikas kenčia nuo greitojo maisto, vartojamo XXL dydžio porcijomis, padarinių... Jau įrodyta, kad saiko maistui praradimą lemia sutrikę hormonai. Endokrinologai teigia, kad antsvorio priežastis gali būti leptino, riebalinio audinio hormono, sintezės sutrikimas.
„Labai storų žmonių dažniausiai būna visiškai sutrikusi endokrininė sistema, ypač lytinės sistemos veikla, hormonų pusiausvyra, – sako Janina Tutkuvienė. – Vyrų kūnas moteriškėja, o moterų vyriškėja. Moterims pavojingiausias yra vyriško tipo – liemens, viršutinės jo dalies – nutukimas, o vyrams – moteriško (galūnių, klubų srities).“
Mokslininkai antropologai sako, kad gamta stengiasi palaikyti vidurkį: kai tik visuomenėje atsiranda daugiau nutukusių individų, dėl neaiškių priežasčių padaugėja ir labai liesų. O štai ką pasakoja docentė J. Tutkuvienė: „Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai akivaizdžiai byloja tam tikrus mergaičių ir moterų kūno masės pokyčius, tiksliau – jos mažėjimą. Kadangi tokių permainų nepastebėta berniukų ir vyrų aplinkoje, daroma išvada, kad priežastis – ne biologiniai faktoriai ar kintančios gyvenimo sąlygos. Paaiškinimo tenka ieškoti kultūros veiksniuose.“
Ar verta mušti pavojaus varpais, kad mūsų paauglės – vienos liesiausių Europoje? Neaišku, ar dar ilgai gatvėse matysime į spagečius panašias merginas. Anot mokslininkės, akceleracija vyksta tik iki tam tikros ribos.
„Žmogus negali stiebtis aukštyn iki begalybės. Gamta reguliuoja šiuos procesus, todėl yra tikimybė, kad artimiausiu metu galime pradėti temptis į plotį. Juk jau pradėjome valgyti tai, kuo minta visas užsienis. Mūsų maiste gausu konservantų, natrio gliutamato ir kitokių medžiagų, todėl maždaug po penkių ar dešimties metų galime pradėti storėti ir mes. Nors mūsų paaugliai kol kas – vieni liekniausių, jau dabar gatvėse galima pamatyti tokio ekstremalaus nutukimo vaikų, kokių dar nebuvo net ir prieš 2–3 metus.“
Ar tai reiškia, kad ir mes tapsime besočių tauta? Antai net smilgą primenantis aktorius Saulius Balandis viename interviu prisipažino: „Anksčiau iš parduotuvės grįždavau nešinas tik duona ir kefyru, na, gal dar kokiu dešrigaliu. Dabar kaskart velku porą didžiausių maišų...“
Prekybos centruose dažnai maisto perkame visai savaitei. Bet po poros dienų paaiškėja: produktų užteko tik savaitgaliui... Turbūt storėjimas – dar ir vartotojiškos visuomenės padarinys, kai sunku susilaikyti pirkus. Vėliau už besotiškumą tenka mokėti dietišku badmiriavimu, kol vėl apima godumo priepuolis...
„Žmogus įsivaizduoja esąs protingesnis už gamtą, bet už akibrokštus ši visada atkeršija, – sako Janina Tutkuvienė. – Už neapdairų mūsų elgesį gali tekti sumokėti. Neprotinga civilizacija atsisuka prieš mus pačius.“ Tad, kad ir kaip nuobodžiai skambėtų, aukso vidurys – saiko jausmas. Tik jis, o ne apsirijimų ir badmiriavimų maratonas padės nenutolti nuo rekomenduojamo normalios kūno masės indekso (kaip jau minėjome, ne didesnio negu 30).
Specialistai jau pripažįsta paradoksalų faktą: viena nutukimo priežasčių – besaikis dietų laikymasis. Juk tik jos sukelia jo-jo efektą, kai numesti kilogramai grįžta dvigubu bumerangu.
