- Kur ieškote poilsio ir įkvėpimo?
Geriausiai pailsiu keliaudama. Vėjas prapučia smegenis, tada nuo visko atitrūkstu. Galiu labai gerai pailsėti ir koncertuose.Džiazo galėčiau klausytis be galo be krašto, todėl koncertuose dažniausiai ir sukuriu viską, kas reikalinga mano spektakliuose. Keista, kad muzika taip įkvepia: klausai jos ir kuri būsimą vaidmenį. Ritmas gali padiktuoti eiseną, charakterį.
Bet ir skaityti labai mėgstu. Paskutiniu metu gaunu daug scenarijų iš Rusijos. Siūlo labai įdomius vaidmenis.Vienas iš jų - trisdešimt keturių serijų rusiškame seriale. Vien scenarijaus perskaitymui reikia labai daug laiko. Todėl ir rytinę spaudą perskaitau sporto salėje, ant bėgimo takelio.
- Ką renkatės skaitymui?
Dažnai tai būna rekomenduota knyga. Kad ir dabar. Visi pavėluotai, kaip išprotėję, puolame prie Jurgos Ivanauskaitės kūrybos. Labai daug autorių atrandu besiruošdama išėjimui į sceną. Galiu pasakyti, kad man tai - ištisi atradimai. Labai žavi ir Lauros Sintijos Černiauskaitės paskutinė knyga. Jos kūryboje viskas taip aišku ir pažįstama.
Gaila, kad ji labai užsiėmusi: augina du mažiukus vaikus. Kartą paskambinau jai, tai sakė mažiausiai dvejus metus apie teatrą negalvos. Apsikeitėme komplimentais (šypsosi).
- Ar teko kada pažinti pjesių, kurias vaidinote, autorius?
Brajano Klarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ pasaulyje pastatyta šimtus kartų. Pirmą kartą žiūrėdama šio veikalo pastatymą verkiau. Niekada su manimi taip nėra buvę anksčiau. Į lietuvišką minėtos pjesės pastatymą iš Londono buvo atvažiavęs ir jos autorius. Mūsų darbas jam labai patiko.
- Kokių pomėgių turėjote mokykliniais metais?
Mokykloje lankiau keturiolika būrelių, tai reikia įsivaizduoti, kiek turėjau lakstymų. Aš ir chorui dirigavau, ir į mokyklos sienlaikraščius rašiau, ir sporto mokyklą lankiau. Buvau tiek užsikasusi.
Labai greitai bėgiojau, per barjerus gerai šokinėjau, galėjau būti gera lengvaatletė. Man pranašavo sportininkės karjerą: ilgos kojos, greitai bėgu. Bet aš nenorėjau.
- Kokią prisimenate save, palikusią tėvų namus?
Kai atvažiavau mokytis į konservatoriją, neišlįsdavau iš bibliotekos. Ten ir miegodavau ant knygų, nes labai trūkdavo miego. Buvau nieko neskaičiusi, todėl galvojau, kokia aš atsilikusi nuo visų. Man tokia gėda buvo. Tada pirmą kartą girdėjau šnekas apie Čechovą, apie Stanislavskį. Durnelė tokia atvažiavau. Sako man: nueik pas dekaną, ten reikia pasižymėti, kad mokysiesi. O aš galvoju, čia gal koks rašytojas. Tokia pavardė keista – dekanas. Šiandien atrodo, kad buvau visiškai dundukas. Bet skaitydavau labai daug.
- Ar tiesa, kad pasižymite nepaprastai gera atmintimi?
Užsimerkusi galiu papasakoti kiekvieną siužetą, iš šešiasdešimt kelių filmų nesupainiosiu nė vieno. Ir su knygomis taip. Galiu neatsiminti pavardės, jos nėra tokios reikšmingos. Bet niekada nepamiršiu emocijos, kurią gavau su knygomis. Ir su režisieriais man tas pats. Visą turinį žinau, bet ne visada pasakysiu, kas parašė.
- Vis dar jaučiate didžiulę simpatiją Vytauto Mačernio poezijai?
Man ji nepaprastai patinka. Tiesiog banguoja viskas. Ta lyrika tokia kaip daina. „Mes gyvenom prie jūros, tada du geri, du laimingi vaikai, palikti vandenų ir šviesų, palikti vienu du amžinai...” Be galo gražu (svajingai šypsosi).
- O senatvėje? Nežadate pati rašyti memuarų knygos?
Kam aš įdomi? (susimąsto). Nors, kai bus laikas memuarams, žiūrėsiu. Dabar negaliu į priekį nieko sakyti. Negali žinoti, kaip bus. Šiandien galvoju, kad man to visai nereikia. Tegul juos rašo tas, kas tą geriau sugeba (šypsosi).
