Tokie, kaip paveiksle „Blakės įkandimas“: dama prašo kavalieriaus išgelbėti ją nuo besikandžiojančio vabzdžio. Blakės reikia ieškoti po suknele įvairiausiose vietose — taip dama mėgaujasi kavalieriaus rankų prisilietimais, o aplinkiniams pademonstruoja savo grožybes.
Meilės istorijos herojė
Trapi, baltai rausva gražuolė, turėjusi begalybę meilužių ir bent du turinti dabar: vienas nakčiai, kitas — dienai. Ištikimybė vyrui — bukos, primityvios, gyvuliškos prigimties požymis. Grafienė de Maseauvalle jai priekaištaujančiam parlamento tarėjui liudininkų akivaizdoje atsakė: „Ar suteikiau jums kokių nors vilčių? Miegojau su jumis tik kartą! Esamomis aplinkybėmis tiesiog juokinga reikšti pretenzijas“.
Aistrų mokymai moteriai diktavo, kaip tinkamai atsiduoti: jai derėjo rausti, maivytis, sukiotis ir suokti: „Nė vieno bučinio be meilės!“. Paskui tvoti vėduokle per įžūlius kavalieriaus pirštus: „Ak, bjaurybe!“. Galiausiai priimti bučinį ir ištirpti glėbyje. Kad kavalierius nesuklystų, charakterio žymes, musytes, klijuodavo ant veido.
Viliokės musytę klijuodavo šalia burnos. Apgamėlis ant skruosto reiškė, kad dama šiuo metu meilužio neturi ir yra pasirengusi galantiškiems nuotykiams. Moteris, jau turinti meilužį, bet ieškanti ir naujų kandidatų, prilipindavo musytę šalia akies. Išdykusi kaip mergiūkštė — ant smakro. Įžūli ir atvirai aistringa — ant nosies. Koketė, nesiruošianti eiti iki galo — ant lūpos, išdidi — ant kaktos.
Herojus meilužis
Praradę Aukso amžiui būdingą individualumą ir vyriškumą, šios epochos herojai visi vienodi: glotniai nuskustais veidais, skaistalais paryškintais skruostais, pasislėpę po pudruotais perukais. Pasak tokio vyriškio, gražuolės kelis — paskutinė draugiško bučinio stotelė. Į bučinį virš keliaraiščio gali pretenduoti tik meilužis. O apdovanoti tais bučiniais (virš keliaraiščio taip pat) buvo leista visų akivaizdoje.
Dar buvo sakoma šitaip: negražu patikėti pirštams tai, ką gali padaryti lūpos. Jo nuomone, skaistuolė — savimi nepasitikinčio vyro pramoga. O pasitikinčiam kavalieriui malonu, jei meilužė tars: „Iš dvidešimties mano mylimųjų tu pats geriausias“.
Visa tau atsiduodu - XIX a. pradžia
Jokių vestuvių, jokios laimingos pabaigos iš serijos Jie gyveno ilgai ir laimingai. Viskas vyko greitai, audringai ir tragiškai.
Prancūzija ilsisi. Meilės dramos persimeta į Angliją ir Italiją. Čia neaiškaus ilgesio genama dama naktimis klaidžioja po parkus, o Jis netikėtai nukrinta nuo šakos jai po kojomis ir pasirodo esąs piratas, kovotojas už laisvę ar koks tremtinys. Ji atsiduoda, ir aistra pateisina viską — ir santuokinę išdavystę, ir paniekintą priesaiką, ir vaikžudystę. Ilgai gyventi tokiam aistrų sūkuryje neįmanoma, tad romantiška meilė greitai praeina, lieka tik saldus bei malonus prisiminimas.
Meilės istorijos herojė
Tikra anglų ledi arba italų aristokratė — griežta, tiesi kaip styga, išblyškusi tamsiaplaukė didžiulėmis liepsnojančiomis akimis. Iš pažiūros šalta ir neprieinama, tačiau sieloje — jausmų ugnikalnis. Bet jei tas ugnikalnis prasiveržia vulgariomis užuominomis, tada jau kekšė.
Tikra dama net neflirtuoja ir nekoketuoja. Pirmąsyk tapo madinga tiesiai ir atvirai išsakyti troškimus. Moteris pagaliau gavo teisę jau pirmąją naktį atsiduoti mylimajam ir tuo pačiu neprarasti savo reputacijos. Beprotiška aistra pateisina viską.
Herojus meilužis
Žinoma, tai — lordas Byronas: gražuolis, psichopatas, genijus, plevėsa. Mylėjo trumpai, bet stipriai ir gražiai. Buvo visiškai nenuspėjamas: jo atvėsusias aistras galėjo pažadinti griaustinis, ir jis stryktelėjęs ant arklio visu greičiu šuoliuodavo laukais pas mylimąją, o paskui galvodavo: „Ir kokio velnio čia atlėkiau?“ Jis greitai pavargdavo nuo meilužių, o šios mirtinai įsikabindavo: juk tai buvo herojus, paįvairinęs jų nuobodų moterišką gyvenimą.
Paskutinė Byrono aistra, grafienė Theresa Guincciolli, vos įtarusi, kad gresia išsiskyrimas, tuoj pat liaudavosi valgyti ir iš bado susirgdavo arba grasindavo sekiosianti visur, kur tik mylimasis keliautų. Neapsikentęs Byronas paspruko į Graikiją, kur vyko karas ir moterų neįleisdavo. Ten Byronas ir žuvo.
Ledi lovoje nejuda - XIX a. vidurys
Aukštąja meile laikoma tik sutuoktinių sueitis Misionieriaus poza. Meilė kitomis pozomis ar su kitais partneriais — žema bei niekinga.
Sąvoka santuokinė meilė atsirado tada, kai į Anglijos sostą sėdo kukli moteriškė Viktorija. Ji laimingai gyveno su savo vyru princu Albertu, tad nutarė savo patirtį primesti ir pavaldiniams. Kuklumas tapo kultu. Ledi liovėsi judėti lovoje. Pirmąsyk pradėta kalbėti apie vyrišką skaistybę — jaunuoliams iki vestuvių buvo rekomenduojama susilaikyti.
Meilės istorijos herojė
Jos širdis sklidina meilės vyrui, vaikams, rožėms ir katėms. Ji išsilavinusi, moka užsienio kalbų, groja fortepijonu, lieja akvareles, yra įgijusi geografijos, istorijos žinių, siuvinėja, lopo bei verda 47 rūšių uogienę.
Ji mėgsta būti su vyru ir vaikais. Aukštuomenės vakarėliai ir puotos jai nepatinka, ji dievina šeimynines iškylas gamtoje. Išgirdusi žodį pantalonai rausta ir vyro akivaizdoje niekada nepasakys, kad jos kojos pavargo, nes jos prasideda nepadorioje vietoje. Apsimeta, kad niekada nesimyli. Draudžiama net garsiau nusijuokti ar pakalbėti — tai vulgaru.
Herojus meilužis
Banko klerkas, iki ausų supakuotas į kostiumą ir paltą. Jokios romantikos, tik šeimos vertybės: pinigus namo neša reguliariai ir kairėn nesidairo. O jei dairosi, tai taip, kad niekas nesuuostų. Niekas nežino, kas dedasi jo širdyje, nes tikri vyrai neverkia ir nesiskundžia. Lyg praradęs kardą, špagą ir pistoletą jis neteko ir teisės parodyti kokius jausmus.
Viktorijos laikais net rojalio kojytės būdavo slepiamos specialiais sijonėliais, mat buvo nepadoru rodyti bet kokias formas, nors kiek primenančias nuogas kojas. Moterų parašytas knygas lentynose dėdavo atskirai nuo knygų, kurių autoriai vyrai.
XIX amžiaus vidurio meno kritikas Johnas Ruskinas vedė būdamas skaistus. Iki vestuvių jis moters kojas matė tik antikinių skulptūrų kopijose ir buvo įpratęs prie marmurinio jų glotnumo, tad vestuvių naktį beveik neteko sąmonės iš nuostabos, kad moteris vienoje vietoje turi plaukų.
Viktorijos epochoje už homoseksualius vyrų ryšius buvo baudžiama laisvės atėmimu. O už lesbietišką meilę — ne, nes karalienė Viktorija manė, kad tokie ryšiai paprasčiausiai neįmanomi. Juk moterys apie seksą išvis negalvoja!
Rafinuoto ištvirkimo epocha - XIX a. pabaiga — XX a. pradžia
Kai laisva meilė ir bet kokios sekso apraiškos būna draudžiamos, galiausiai tai prasiveržia stulbinama jėga ir netikėtomis formomis.
Būtent puritoniškoji Viktorijos laikų Anglija pagimdė dekadanso meną ir iškreiptą meilę — karčią, spalvingą, keistą, kankinamą, skaudžią ir nepaprastai stilingą. Pirmuoju dainiumi tapo uždarų elitinių mokyklų auklėtinis, aristokratas, dabita ir rašytojas Oscaras Wilde’as, atvirai prabilęs apie savo homoseksualumą ir galiausiai už tai pakliuvęs cypėn. Jis 1892 metais parašė pjesę „Salomėja“ apie tai, kaip gražuolė per puotą šoko savo tėvui Erodui ir jo svečiams, o atlygio paprašė ant padėklo atnešti Jono Krikštytojo galvą.
Meilės istorijos herojė
Klasikinė femme fatale — liekna, griežta linija pakirptais plaukais, didžiulėmis tamsiomis akimis, aštriomis alkūnėmis ir plokščia, įžūliai atvira krūtine. Ji aukšta kaip šokėja Ida Rubinstein, ir išdidi kaip poetė Ana Achmatova. Tarp ilgų pirštų Ida Rubinstein cigaretė. Žemas, prarūkytas balsas, akyse — ilgesys. Ji turi ne tik meilužį, bet ir meilužę. Ji uosto kokainą ir nemyli vaikų.
Herojus meilužis
Pavargęs nuo gyvenimo, brandus ir solidus vyriškis, kuris seniai svajojo ištvirkauti, bet tik dabar išdrįso. Būtinai barzdotas — tai pabrėžia, kad jis yra vyriškos lyties. Dekadanso herojus egoistiškas ir egocentriškas. Jo tikslas — patenkinti savo aistras, o toliau — nors ir tvanas. Jis niūriai persekioja moterį, reikalaudamas meilės, o neigiamo atsakymo atveju ją nužudo ir nusišauna pats.
Lengvumo ir rafinuotumo į šį paveikslą įlieja dekadanso pagimdytas naujas įsimylėjėlio tipas: žavingas jaunuolis, pasiryžęs tenkinti aistras bet kokiu būdu. Toks puolusio angelo ir sugadinto berniūkščio mišinys. Arba Dorianas Grėjus, Oscaro Wilde’o plunksnos kūrinys, niekada nesenstantis gražuolis ir niekšas.
Vietoj jo seno portretas, jo niekšybių ir nuodėmių liudininkas, kurį romano pabaigoje Dorianas bando sunaikinti, tačiau galop miršta pats, o mums, skaitytojoms, vis dėlto gaila: juk tas niekšas buvo toks gražus!
Puolusio angelo idealą įkūnijo Vaclavas Nižinskis, garsus baleto artistas, vos dvidešimties pakerėjęs ir Paryžių, ir visą Europą. Jis buvo Diagilevo meilužis, bet mielai priimdavo ir moterų viliones. Po jo pasirodymų ekstazės apimtos damos į sceną mėtydavo ne tik gėles, bet ir brangenybes.