1. Ir vyrams, ir moterims draudžiama turėti nesantuokinių ryšių su to paties lygio partneriais.
Jei iš tokio ryšio gimtų vaikas, tektų jį aprūpinti, būtų sudėtinga spręsti paveldėjimo klausimus nenuskriaudžiant nė vienos pusės. Todėl buvo leista santykiauti su prostitutėmis, vergais ir vergėmis, aktoriais ir gladiatoriais — vaikų, gimusių iš mezalianso, išlaikyti nereikėdavo.
2. Dominuoja ir teisę būti viršuje turi stiprus, žinomas ir turtingas. Apačioje guli silpnas, antrarūšis, vargšas.
Įtakingam žmogui būtų gėda atsidurti apačioje. Kai priešai sumanė apjuodinti imperatorių Julijų Cezarį, jie paleido gandus, kad jis pasyvus homoseksualas. Būtų aktyvu, nieko nedomintų, patys juk tokie.
3. Oralinis seksas: imti, bet ne duoti.
Oralines paslaugas teikia tik vergai ir prostitutės.
Meilės istorijos herojė
Romėnė seksualiniu požiūriu buvo tokia pat laisva kaip ir romėnas. Žmonės tikėjo, kad nepažinusi erotinių malonumų moteris gimdo silpnus vaikus, todėl sutuoktinis, atsižvelgdamas į šeimos biudžetą, savo moteriai garantuodavo audringą seksualinį gyvenimą.
Nori miegoti su gražiu vergu? Nors su trimis iš karto! Nutarei į guolį pakviesti garsią aktorę? Prašom, tik įspėk vyrą, kad jis tuščiai nakties neleistų, kokį nors jaunikaitį pasikviestų. Krito į akį narsus gladiatorius? Griebk ir jį, vyras pinigų duos ir nė žodžio nesakys — svarbiausia, kad tu linksma ir patenkinta būtum.
Herojus meilužis
Malonus, išvaizdus, puikiai sudėtas, kruopščiai sušukuotas. Jo kūnas — glotnus tarsi marmuras, be jokių vyriškos augmenijos pėdsakų, penkiolikos metų ar vyresnis. Monicos Lewinsky bei Billo Clintono santykiai ir Senovės Romoje būtų tapę skandalu, tik kita prasme: koks siaubas, įspūdinga ir laisva mergina Monica užsitraukė gėdą visam gyvenimui! Geriau persipjauti venas, kam gyventi toliau?
Senovės Graikijoje ir Romoje, kur buvo vertinami funkcionalūs ir optimalaus dydžio daiktai, didelė varpa buvo laikoma juokingu trūkumu. Tokio įnagio savininkas galėjo būti populiarus nebent liaudies mėgstamuose pornografiniuose vaidinimuose, kad svarbiausias aktorius būtų įžiūrimas iš paskutinės amfiteatro eilės.
Kilnūs santykiai
Viduramžiai, XII—XV a.
Jei tau patinka vedžioti vyrus už nosies, žadėti ir neduoti, vaizduoti griežtą šeimininkę, kuriai lankstomasi, prašome užsukti į viduramžius — jie karalienėms, hercogienėms ir grafienėms buvo ne tokie jau tamsūs.
XII amžiuje Pietų Prancūzijos dvarų gyventojai sumanė, kad yra toks daiktas meilė, ir padalijo ją į dvi dalis: aukštąją bei žemąją. Kurtuazinė, aukštoji meilė — tai nuolanki tarnystė Gražiajai Damai ir bergždžių troškimų džiaugsmai. Žemoji meilė — kūniški troškimai, seksas.
Kaip atsirado aukštoji meilė? Viduramžių aristokratai retai būdavo namie: tai su kaimynais kovodavo, tai duoklę iš vasalų rinkdavo, tai į kryžiaus žygius traukdavo. Tuo metu pilis valdydavo moterys. Nuo jų malonės priklausė keliaujantys riteriai, bežemiai dvariškiai, menestreliai ir trubadūrai. Pavilioti dvaro šilumos bei soties, jie stengėsi įtikti šeimininkei. Kilmingos damos noriai priimdavo komplimentus, dainas, paslaugas bei santūrias glamones, tačiau sekso vengė. Pirma, nenorėjo susilaukti nesantuokinio kūdikio ir įsiutinti savo vyrą, antra, bijojo gimdyti — anuomet gimdydama mirdavo kas trečia moteris.
Taip dvaruose suklestėjo kurtuazinė meilė. Ją apibrėžė griežtos taisyklės. Riteris žavėdavosi dama ir melsdavo jam atsiduoti. Dama atsakydavo: „Galbūt kada nors, jei to nusipelnysite“. Svajodamas apie laukiantį atlygį jis versdavosi per galvą ir darydavo žygdarbius. Metai bėgo, jis tarnaudavo, svajodavo ir tenkindavo aistras nuošalyje. Seksas sunaikindavo bet kokią kurtuazinę meilę: pasitenkinę meilužiai nebesuvokdavo, ko dar galima norėti.
Meilės istorijos herojė
Be jokių išimčių, tai — kilminga ištekėjusi dama, jau pažinusi kūniškos meilės paslaptis ir dėl to nepaprastai jaudinanti. Pagal rangą — aukštesnė nei jos gerbėjai: karaliaus, hercogo ar grafo žmona, kad jai besilenkiantis jaunikaitis nesijaustų pažemintas, be to, dar išpeštų naudos savo karjerai. Siauras veidas, mažos akutės, suspaustos lūpytės, trapi figūrėlė.
Ji nuo galvos iki kojų apsigaubusi drabužiais, lyg visiškai neturėtų kūno, tad greičiau yra pagarbaus susižavėjimo nei geismo objektas. Savo riterį dama apdovanoja kaspinais, šaliais ar virvelėmis, kartais — ir bučiniais. Prigalvoja visokių užduočių. Ir kuo ilgiau stengiasi jį išlaikyti šalia savęs, bet toli nuo miegamojo.
Herojus, bet ne meilužis
Netašytas plačiapetis dvariškis, nevedęs ir gyvenantis savo valdovo pilyje. Iš kur jis atsirado? Pasirodo, viduramžiais anksti vesti galėdavo tik vyresnieji sūnūs, kurie paveldėdavo titulą, dvarą ir pinigus. Jaunėliai traukdavo tarnauti pas turtinguosius, tikėdavosi užgyventi kiek žemės ir po dvidešimties metų pagaliau vesti. Mūsų herojui tenka siekti Gražiosios Damos palankumo, bet ir nesuvilioti jos per smarkiai, kad nenukentėtų karjera.
Jis mokosi jos aristokratiškų manierų, eilėdaros meno, jausmų subtilumo ir taip pat teikia damai realios naudos: nuo priešų gina pilį ir vadovauja tarnams. Jei netyčia būdavo nueita iki galo, nuodėmę tekdavo slėpti, mat santuokinės ištikimybės sulaužymas grėsė bausme abiem meilužiams. Kurtuazinio romano herojams tekdavo laviruoti tarp tokios daugybės povandeninių uolų, kad santykiai išties tapdavo subtilumo viršūne.
XV amžiuje buvo madingos gofruotos apykaklės, dėl kurių galva atrodydavo tarsi padėta ant lėkštės. Šiuolaikinių psichologų aiškinimu, tokios mados nusako bandymą atskirti dvasinius bei fizinius dalykus, visiškai ignoruojant natūralius meilumo, švelnumo ir kūniškos meilės poreikius. Viduramžiais, atrodytų, išnyko homoseksuali meilė — ji beveik niekada neminima kronikose.
Žemosios meilės epocha
Renesansas, XVI—XVII a.
Nepaisant mokslo ir meno suklestėjimo, moterims ši epocha buvo neįdomi, varginanti. Vyrai vėl prisiminė audringus antikos laikų seksualinius reikalus ir pareiškė, kad moters kūnas — ne nuodėmės indas, o malonumų šaltinis, ir ėmėsi iš jo semti išsijuosę. Tačiau pamiršo ir moteriai suteikti antikos laikams būdingos seksualinės laisvės, įpareigojo ją saugoti santuokinę ištikimybę ir nekaltybę iki vedybų.
Tad su vienomis miegojo, kitomis žavėjosi iš toli. Pirmųjų negerbė, antroms netarnavo. Atsirado daugybė pakantumo namų ir prostitučių. Suklestėjo vaizduojamasis menas, tačiau dažniausiai buvo tapomos madonos. Kurtuazinė meilė nugrimzdo praeitin. Jos vietą užėmė žemoji — be atodūsių ir komplimentų. Gražioji Dama virto vyriškų aistrų tenkinimo objektu.
Meilės istorijos herojė
Ji tuo pat metu privalėjo būti ir paleistuvė, ir madona, visiems atsiduoti nuo 12 metų ir neatsiduoti niekam — saugoti garbę. Nors persiplėšk pusiau! Putnią, rusvaplaukę, stotingą bei kūniškų malonumų ištroškusią gražuolę, kurios grožybės virto iš suknelės iškirptės, vyrai tempėsi į guolį. Ir niekas jos net sutikimo neprašė, apie orgazmus išvis nekalbame. Jei moteris vaitojo: „Ne!“, ją laikydavo kokete ir imdavo jėga. Arba apskritai bijojo prie jos prisiartinti, kad pagundon nevestų. Nekaltąsias gražuoles šlovindavo sonetais (kaip Petrarka Laurą) ir tapydavo jų portretus, tačiau nevesdavo: bijodavo, kad lovoje bus šaltos ir greičiausiai nevaisingos.
Herojus meilužis
Pusamžis stambus vyriškis, įlindęs į švarką su pridėtiniais pečiais ir kojines, sujungtas tarpkojį dengiančiu vatos prikimštu maišeliu, kuris vyriškumui suteikdavo įspūdingą formą. Lovoje niekada nepailsta. Geležinių nervų meilužis gali pamylėti svetimą žmoną, kol jos teisėtas vyras ramiai knarkia šalia ir nepabunda. O patenkinęs savo aistrą tuoj pat pasišalina. Meilės devizas: „Nebus šitos — rasiu kitą!“ Šiuo principu vadovavosi Don Žuanas — ne itin patrauklus, įžūlus, atkaklus tipas be jokių ceremonijų, kurio fenomenalus pasisekimas tarp moterų paaiškinamas tuo, kad kiti vyrai buvo dar blogesni.
Apie požiūrį į damą ir jos jausmus galima spręsti pagal puikią citatą iš to meto filosofijos knygos: „Meilės srityje pirmenybė teikiama pilnoms moterims, juk raiteliui visada maloniau šuoliuoti aukštu ir gražiu žirgu nei mažyčiu kuinu“.
XVI amžiaus Venecijoje dama, neketinanti santykiauti su visais sutiktaisiais, galėdavo pasirodyti gatvėje tik tarno bei vyresnės moters lydima.
Aukso amžius - XVII a.
Turtingos bei klestinčios Prancūzijos aristokratai sujungė aukštąją ir žemąją meilę, kūną ir dvasią į vieną nuoširdų, džiugų jausmą. Patenkinę fizines aistras meilužiai nebežiovaudavo iš nuobodulio ir nesiriedavo. Jie muzikuodavo, plepėdavo, gurkšnodavo vyną bei valgydavo vaisius, drauge regzdavo intrigas. Remiantis kurtuazinės meilės dėsniais, moteris garbinama, ginama, tačiau su ja taip pat ir mylimasi.
Tai — dvikovų epocha. Vienas kreivas žvilgsnis, pašaipi šypsena ar atsitiktinis stumtelėjimas gatvėje galėjo baigtis kautynėmis. Tačiau dažniausiai šitaip buvo ginama damos garbė. Dėl jos buvo ryžtamasi ir mirti.
Grafas d’Estre su abatu Ephia susilažino, kuris yra tikrasis jų bendros meilužės Ninonos de Lancleau kūdikio tėvas. Nutarė mesti kauliukus. Pasisekė grafui — jis paėmė vaiką į savo valdas ir atidavė jį žindyvei. Abatas baisiai nusiminė, jam irgi norėjosi pačiam auginti sūnų. Grafas berniukui davė vikonto de la Bussiero vardą ir išauklėjo jį puikiu karininku.
Meilės istorijos herojė
Grožis ir fizinis tobulas jau nebūtini. Vertinamas pikantiškumas ir gebėjimas stipriai, emocingi mylėti. Ar galima įsivaizduoti, kad renesanso laikais karaliaus favorite taptų šluba ir ligota smailianosė būtybė, tokia kaip smulki dvarininkaitė Louise de Lavalier, be abejo, dvasinio grožio kategorijos atstovė: geraširdė, delikati ir subtiliai jausminga. Ji apžavėjo Liudviką XIV kiek neįprastai: pirmąsyk jį išvydusi apalpo nuo jo grožio. Liudvikas ją nuoširdžiai ir (vertinant karališkais matais) ilgai mylėjo. Kai jis susirado naują favoritę, puošnią ir piktą gudragalvę madam de Montespan, Louise išėjo į vienuolyną.
Aukso amžiaus herojė įsijaučia net į pačius menkiausius romanus. Ji nevaidina, ji myli. Išlaikytinės nemadingos. Garsioji Ninone de Lancleau, buvo kukliai tėvo išlaikoma, tačiau tekėti nesiveržė. Jos salone rinkdavosi visa prancūzų grietinėlė, o ji atsiduodavo tik tiems, kuriuos mylėdavo. Ninone atsisakė kardinolo de Richellieu glėbio, nors jis už trumpalaikį romaną žadėjo 50 000 ekiu, ir toliau miegojo su vargšu Karališkojo teismo tarėju — be jokio išskaičiavimo. Ji niekada nebuvo išlaikytine ir nepriimdavo jokių dovanų, išskyrus gėles.
Herojus meilužis
Švelnių jausmų nušviestas herojus stebuklingai pasikeičia. Jis romantikas ir idealistas, jis žavisi mylimosios grožiu ir pats puošiasi aksomu bei nėriniais. Išorinis grožis dera su nesulaikoma narsa bei rizika. Mūsų herojus metęs kardą griebiasi špagos, mat mosuoti kardu reikėtų masyvių raumenų ir šiurkščios jėgos, o jis — liaunas, lankstus ir judrus, tad žudo taip pat grakščiai ir lengvai. Jokių vulgariai nukirstų galvų ar pusiau perplėštų kūnų.
Vienas staigus dūris, ir priešininkas, atmetęs nėriniuose skęstančias iškvėpintas rankas, elegantiškai krinta negyvas. Senasis principas Šitos nebus, rasiu kitą tebegalioja, tačiau akcentuojama pirmoji teiginio pusė: tik jei šitos tikrai nebus, tada kavalierius patrauks ieškoti naujos bičiulės. Tik jis visiškai nenori, kad šitoji dingtų. Jis siekia ne tik užkariauti, bet ir išsaugoti meilę.