Tačiau po daugelio metų, jau būdama paauglė, suradusi tą patį lopinėlį nustebau – mane sužavėjo itin įtikinamai išaustas piešinys. Uolų didybė, debesyse ir rūkuose išnykstančios viršūnės, kai nebesupranti ar tai kalnas, ar debesis, ir tiesiai iš uolų išaugusi pušis... Rodos, tereikia nedidelio vėjo gūsio ir šakos sujudės, debesys praplauks, atverdami nenusakomą kalnų grožį...
Paauglystėje kitokių rūpesčių pilna, ir šilko lopinėlis vėl nugrimzdo į dulkes. Geltonųjų kalnų vaizdas sugrįžo vėliau, kai jau buvau pasirinkusi gyvenimo kelią. Knygyne rinkausi meno albumą, kuriame galėčiau pasisemti idėjų tuo metu kuriamiems keramikiniams indams puošti ir į rankas pakliuvo kinų meno albumas. Bevartant albumą, vėl pamačiau tuos nepaprasto grožio kalnus, išnykstančius miglų ir debesų pataluose, ir pasipuošusius keisčiausių formų pušimis. Geltonieji kalnai pavergė mane, jie sukosi mano galvoje, bandė skverbtis į piešinius, tačiau mano piešiniai, lyginant su kinų meno šedevrais, tebuvo nevykusios keverzonės...
Galbūt nėra ko stebėtis, gal tai dėsninga, tačiau metusi keramiką pasirinkau kinų kalbos ir kultūros studijas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre. Kuo labiau gilinausi į Kinijos kultūrinį palikimą, kuo daugiau teko sužinoti apie tradicinį kinų meną, jų pasaulėžiūrą ir filosofiją, tuo labiau aš norėjau aplankyti Geltonuosius kalnus.
Kinija atrodė taip neįsivazduojamai toli, kad net ir svajoti būdavo nedrąsu. Tačiau laikas bėga, situacija keičiasi ir nuolat atsiveria naujos galimybės. Kai pirmą kartą teko stažuotis Pekine, laiko turėjome labai nedaug, todėl svajonės įgyvendinimą teko atidėti. Mano svajonė – aplankyti Geltonuosius kalnus – daugeliui atrodė juokinga. Man pasakojo, kad kalnų grožio nelikę, kad jie nutrypti turistų, kad visur pulkais vaikšto kinai ir per juos net pačių kalnų nesimato. Bet svajonė lieka svajone, ir aš kantriai laukiau savo progos, vietą kitai stažuotei rinkausi arčiau Geltonųjų kalnų, kad niekas nebesutrukdytų išsipildyti didžiajai mano svajonei.
Ir štai... Pagaliau lipu į traukinį ir kartu su draugais pajudame Geltonųjų kalnų link. Naktis netrunka prabėgti, ir iki tikslo beliko keletas valandų. Dar traukinyje mus susiranda turizmo agentūros darbuotojas, prisega ženklelį ir išlipus liepia susirinkti prie autobuso.
Pajudame, o pro langus ima plaukti vaizdai: maži arbatos augintojų kaimeliai, įsikūrę pakalnėse, keisčiausių formų arbatkrūmių laukeliai kalnų šlaituose, kartais tokiuose stačiuose, jog net sunku įsivazduoti, kaip tuos krūmelius prižiūri, balti nameliai gražiais raitytais juodomis čerpėmis dengtais stogais, kalnų upeliūkščiai, sruvenantys tarp kalnų, gelstantys medžiai – pati gražaus rudens pradžia.
Atvykstame į mažą Tangkou miestelį. Papusryčiaujame, nusperkame vietinės arbatos ir važiuojame link Rytinių laiptų, kur ir pradėsime savo žygį. Kalnų entuziastai kopimą į Geltonuosiu kalnus pradeda jau nuo pagrindinių vartų, esančių vos pora kilometrų už miestelio, mes renkamės lengvesnį kelią ir tuos kelis kilometrus įveikiame autobusu. Čia pastebime jau ir anksčiau matytus keistus medžius, kuriais apaugę čionykščiai kalnai. Dar važiuodami iš stoties ginčijomės, kas galėtų būti šie keisti pūkuoti augalai, nepanašūs į jokius mums pažįstamus medžius ar krūmus. Privažiavę arčiau atpažįstame bambuką. Jais apaugusios bemaž visos Geltonųjų kalnų priekalnės.
Privažiuojame Rytinius vartus. Keistai nuteikia savotiškas turgelis, kur mums siūloma įsigyti pirštinių, kepurių, plastikinių lietpalčių, nes viršuje gali būti šalta ir drėgna, lis lietus. Apsirūpinę reikiama įranga, perkame bilietus ir pradedame savo žygį aukštyn. Tiesa, tingintiems lipti yra ir keltuvas, tačiau mes nusiteikę kopti. Žinoma, mums nereikia kažkokios specialios alpinistinės įrangos ar ypatingų batų – čia viskas pritaikyta paprastiems žmonėms – visur įrengti akmeniai laiptai, nuorodos, puikiai prie aplinkos derančios akmeninės šiukšliadėžės.
Šiais laiptai lipa ne tik jaunų turistų grupės, bet nemažai gali sutikti ir pagyvenusių žmonių, pasiramstančių lazdelėmis ir pasiryžusių įveikti šį 7,5 kilometrų ilgio kelią aukštyn. Bekopiančius mus pasiveja kinai nešikai. Šūksniais jie liepia visiems trauktis iš kelio, o patys, ant pečių persimetę bambuko kartį, kurios abiejuose galuose kabalduoja įspūdingi ryšuliai, nušuoliuoja aukštyn. Vėliau mūsų vyrija pamėgino pakelti tą nešulį ir nutarė, kad sveria jis apie 50-60 kilogramų.
Nešikai per dieną ne vieną ir ne du kartus įveikia visą ir dar didesnį atstumą aukštyn, į kanų viršūnę, ir žemyn. Ten – aukštai įsikūrusiems restoranams ir viešbučiams reikalingus maisto produktus ir gėrimus užneša būtent jie. Šiukšles ir atliekas nuo viršūnės parneša taip pat jie. Ne veltui kylant į kalnus, atitinkamai kyla ir maisto bei gėrimo kainos. Nešikai už atitinkamą mokestį ir mums pasiūlo savo paslaugas, tačiau mes mieliau savo kuprines nešamės patys.
Tris valandas pasiilsėdami laiptais kilome į viršų ir štai mes - viršūnėje. Pirmasis mus pasitikęs pastatas, kaip ir visur Kinijoje – suvenyrų parduotuvė. Čia mus pavaišina arbata, o mes prisėdame, laukdami atsilikusių bendražygių. Pajudame link vienos iš gražiausių Geltonųjų kalnų pušų, iš viso čia jų yra dešimt. Kiekviena pušis turi savo vardą, kuris įrėžtas šalia gulinčiame akmenyje.
Pirmoji, kurią pamatome – „Bėgančio tigro pušis“. Gražus, išsikerojęs medis apjuostas grandine, kuri ištisai nusegiota įvairiausių formų ir dydžių spynomis. Taip kinų poros išreiškia savo meilę, kartu užrakindami spyną, o raktą išmesdami į prarają. Tokių spynomis nusegiotų tvorelių gali rasti daugelyje Kinijos vietų, spyną gali įsigyti čia pat iš visur esančių suvenyrų prekiautojų.
Aplankę dar keletą įžymesnių vietų, nusižiūrėję saulės pasitikimui tinkamiausią vietą, nuskubėjome ieškotis kambarėlio nakvynei, nes lapkričio pradžioje čia gana anksti temsta. Įsikūrę ir pagaliau ištiesę pavargusias kojas mažame ir nejaukiame, tačiau pigiame kambarėlyje, pagaliau išsitraukėme savo vakarienę – didelius popierinius indus su užpilamais makaronais. Parsinešę pora termosų karšto vandens, pasigaminame sočią vakarienę ir sugulame. O ką veikti, juolab, kitą dieną norime atsikelti dar prieš saulėtekį ir sutikti iš debesų jūros išnyrančią saulę.
Kaip susitarę vienu metu ima pypsėti mūsų žadintuvai, ir mes bandome keltis. Puiku, kad atsirado įpratusių anksti keltis, kurie atnešė karšto vandens ir mes netrukus jau mėgavomės karšta arbata ar kava. Viens du ir mūsų dar vakarykštį pakilimą menantys raumenukai ir kaulai jau neša mus vakar numintu takeliu link uolos, pavadintos „Jūrą stebinti beždžionė“.
Užsikabaroję ant uolos keteros, kuri aptverta metaliniu turėklu, kad koks smalsus turistas nenusiristų žemyn į prarają, nukreipiame savo žvilgnius į tamsą. Mes čia pirmieji, tačiau netrukus pasigirsta daugiau balsų ir pamatę, kad užėmėme patogiausią stebėjimo vietą, japonų turistai nusileidžia žemiau. Tačiau jų keliamas triukšmas sudarko tą paslaptingą saulės laukimo procesą. Tiesą sakant, stebuklo nesitikejome, dar vakar buvo apsiniaukę, tad supratome, kad mums įprasto saulėtekio nepamatysime, tačiau vis dar viltingai žvelgėme į tamsą.
Ėmė švisti. Ten, kuri iki šiol buvo vientisa tamsa, atsirado prašvaisčių, iš kunkuliuojančios miglos ir debesų jūros ėmė rodytis keisti pavidalai. Mus supanti tamsa eižėdama sklaidėsi. Žiūrėjome į vis šviesėjančią miglą ir negalėjome suprasti, ar tai uolos kontūras pasirodo ir vėl pranyksta debesyse, ar debesų žaismas, ar paskutinės praėjusios nakties šukės sunkiai grimzda į dugną. Sužavėti, apimti keisto pakilimo, pamažu patraukėme mūsų kambarėlio link. Staiga visai šalia pasigirsta varpas: „bamm... už laimę, bamm.. už gerovę, bamm.. už sveikatą, bamm.. už finansinę sėkmę...“
Papusryčiaujame, išgeriame arbatos ir skubame tolyn. Šiandien esame numatę nusileisti Vakariniais laiptais, kurių ilgis - 18 kilometrų. Skaitėme, kad juos supantys vaizdai nepaprastai gražūs.
Pajudame Vakarinės debesų jūros link. Viršuje lengva orientuotis: čia, kaip dažniausiai Kinijoje, daug objektų pavadinta pagal tai, kurioje pasaulio šalyje stūgso, pagal tai, ką savo formomis primena. „Drakono“ pušies šaknys išties primena nagus į žemę suleidusį drakoną.
„Akmenį skaldanti pušis“ išaugusi tiesiog granito luito viduryje ir savo šaknimis skaldo akmenį. „Šiaurinė debesų jūra“ plyti šiaurėje, „Vakarinė jūra“ – vakaruose... Visur nutiesti takai, kas keli šimtai metrų – akmuo, kuriame išpaišytas žemėlapis. Kiekviename kelių susikirtime – akmuo, kuriame pavaizduota, kokie keliai susikerta, kur jie nuves, ir kokį atstumą reikės įveikti. Beveik kiekvienas medis ar krūmas pažymėtas lentele, kurioje parašytas jo kiniškas, japoniškas ir lotyniškas pavadinimas. Jeigu tai kokia nors ypatinga rūšis, ir apie tai galima pasiskaityti.
Sužinojome, kad Geltonųjų kalnų pušys – ypatingos. Jų šaknys gamina organinę rūgštį, kuri ardo Geltonųjų kalnų granito uolieną, taip aprūpindama medį maistingosiomis medžiagomis ir padėdama įsitvirtinti bei išgyventi plikose uolose.
Skubėdami ištrūkti iš turistams pritaikytos Geltonųjų kalnų dalies, kurioje kiekviename žingsnyje stūgso viešbutis, restoranas ar suvenyrų parduotuvė, pasukame link „Vakarinės jūros“. Mus sužavi pamatytas vaizdas: tarp kalnų kunkuliuoja debesų jūra, tolumoje tai išnyksta, tai vėl atsiranda keisčiausių formų kalnų viršūnės. Tarsi užburti nenusakomo kalnų grožio, skubame vis tolyn.
Kelias šakojasi. Akmeninis žemėlapis rašo, kad paėjėję 4 kilometrus rasime „Nemirtingųjų tiltą“. Kas galėtų atsispirti galimybei pasivaikščioti nemirtingųjų takais? Pamiršę skaudančius raumenis leidžiamės į naują nuotykį. Kas žingsnis mus atsiveria vis naujos stebuklingos ir paslaptingo grožio kupinos vietos.
Imu suprasti, kad tokioje aplinkoje ir slypi neišsemiami Kinų meno šedevrus gimdančio įkvėpimo klodai. Kalnų didybė ir nenusakomas grožis gniaužia kvapą. Žvelgi į niekad nenurimstančią gamtos tėkmę ir pajunti, koks mažas vabalėlis yra žmogus šios didybės akivaizdoje...
Ne mažiau žavi ir kinų tautos darbštumas bei pagarba aplinkai. Gražiausios Geltonųjų kalnų vietos būtų nepasiekiamos, jeigu ne laiptai, takai, tarsi kregždžių lizdai prilipdyti tiesiog stačiame uolos skardyje. Žmogaus įsikišimas labai atsargus, kiek tik įmanoma pritaikytas kiekvienos kelio atkarpos ypatybėms.
Praėję nemažą kelio atkarpą supratome, kad tai, ką palaikėme mediniais turėklais – gelžbetonis, nepaprastai jautriai ir taikliai atkartojantis aplinkinių medžių formas ir žievės faktūrą. Sunku įsivazduoti, kiek darbo ir išmonės reikėjo įdėti tam, kad kiekvienas norintis galėtų nevaržomai grožėtis tuo, kas kitu atveju būtų pasiekiama tik itin profesionaliems alpinistams. Žemai lenkiu galvą, dėkodama šiuos kelius įrengusiems žmonėms.
Nenusakoma kalnų didybė atima kalbos dovaną. Žodžiais neįmanoma perteikti nė blankiausio Geltonųjų kalnų grožio šešėlio. Reikia savo akimis pamatyti tarsi kalnų upę per uolos keterą besiverčiančius debesis, išgirsti Geltonųjų kalnų tylą. Kviečiu visus kartu aplankyti gražiausią mano svajonę. Ir svajokite, juk leisdami sau svajoti ir tas svajones įvyvendindami, kuriame pasaulį, kuriame gyvename.
