Vaikystės ilgesys
Širvintų rajone, už kelių kilometrų nuo Musninkų miestelio, ant Musės upės kranto iškilęs Dalios Totoriūtės namelis - molinis. Kalvotos gamtos peizaže jo kontūrai savo išvaizda iš tolo primena sraigę. Pasak D.Totoriūtės, idėja pasistatyti molinį namą kilo tuomet, kai pajautė, kad beveik visą gyvenimą pragyvenusi mieste ten ilgiau būti nebegali.
Moteris pasakojo, kad meilė moliniams pastatams gimė vaikystėje, kai vasaras praleisdavo pas senelius kaime, kur buvo daug molinių pastatų. Panevėžyje turėjusi savo kosmetologijos paslaugų verslą moteris jo atsisakė ir persikėlė gyventi į kaimą.
“Seniai norėjau gyventi gamtoje. Turėjau šešių arų kolektyvinį sodą prie Panevėžio, bet ten - kaimynas prie kaimyno, daug triukšmo. Išsikelti iš miesto ir susigaudyti, kur mano tikroji vieta, padėjo vaikystėje kaime praleistos vasaros. Negalėjau pasirinkti, kur man gimti, bet galėjau išsirinkti, kur man gyventi”, - sakė D.Totoriūtė.
Moteris teigia nebūtų persikėlusi gyventi į kaimą, jei nebūtų atsiradę pritariančiųjų šiai idėjai. Viena tokių pritarėjų tapo draugės Vilijos Bortkienės, gyvenusios Vilniuje, šeima. Ilgai negalvojusios moterys nusipirko žemės Širvintų rajone ir pradėjo galvoti apie būsto statybas.
“Ėjau gyventi į gamtą, todėl nenorėjau atsinešti nieko dirbtino iš miesto, norėjau pasinaudoti tomis medžiagomis, kuriose yra mano žemėje. Tai yra molis”, - sako D.Totoriūtė.
Sraigė žolėje
Sraigės formos namo idėją D.Totoriūtė pasiskolino iš savo draugės architektės V.Bortkienės. Ji tokį projektą buvo susikūrusi sau, tačiau vėliau persigalvojo ir atidavė draugei. Prieš keletą metų D.Totoriūtė viename žurnale perskaitė straipsnį, kuriame buvo pasakojama, kaip pasistatyti namą iš molio.
Susiradusi šio straipsnio autorių jonavietį Joną Juravičių moteris prisiprašė, kad jis padėtų pastatyti sumanytą sraigės formos namą.
Sunkiausia buvo suformuoti ovalias pastato sienas. Šiek tiek pasukęs galvą J.Juravičius iš USB plokščių suformavo lenktus klojinius ir prasidėjo namo statybos.
“Jonas yra pastatęs daugybę namų, todėl sudominti mano projektu buvo sunku. Tik sužinojęs, kad namas neįprastos formos, galų gale sutiko”, - apie statybos pradžią pasakojo D. Totoriūtė.
“Sraigės formos namelis puikiai įsikomponuoja į gamtos peizažą. Projektuodama jį laikiausi nuomonės, kad gyvenant gamtoje nereikia didelio namo. Mano namelis - 56 kvadratinių metrų ploto. Vėliau ir toks pasirodė per didelis, todėl nusprendžiau, kad reikia mažesnio.
Dabar namai statomi iš gamyklose pagamintų medžiagų, o statiniui iš molio viskas yra čia pat, gamtoje, nereikia leisti pinigų statybinėms medžiagoms transportuoti. Be to, moliniai namai organiškiau dera aplinkoje nei nenatūralių spalvų namai. Galų gale tokiam namui susenus jis sugniuš nuo lietaus ir vėl taps gamtos dalimi”, - sakė V. Bortkienė.
Statyba nesudėtinga
Statant namą daug laiko sugaišta ovalioms sienoms formuoti, nes į klojinius drėbtas molis su specialiomis priemaišomis turėdavo savaitę džiūti, kad vėl būtų galima tęsti statybą. D.Totoriūtė teigia, kad sunkiausia buvo minti molį.
80 procentų namo sienų sudaro ne pats molis, o į jį dedamos medžio dalys ir tik likusi dalis - molis, kalkės ir spaliai. Tokia siena esą tampa stipresnė. Moteris teigė, kad namą statė ne tik jos samdyti darbininkai, bet ir ji pati.
“Pats namo statybos procesas nėra sudėtingas. Drėbti molines sienas gali ir moterys, ir vaikai, tačiau reikalinga specialisto konsultacija, kokioje vietoje palikti kiaurymes, kaip sutvirtinti kampus ir panašius dalykus. Meistrai turėjo pagaminti klojinius. Molis nieko nekainuoja: tereikia iškasti, sumaišyti su medienos pjuvenomis ir dėti sienos pagrindą.
Didžiausios fizinės jėgos - vyrų pagalbos prireikė tuomet, kai čia pat, prie namo iškastą molį reikėjo sumaišyti su kalkių skiediniu ir spaliais. Būsima siena sutvirtinama mediniais pagaliukais, kurie užpilami molio ir spalių skiediniu ir suminami kojomis”, - pasakojo D.Totoriūtė.
Apie tai, kad namas statomas iš moters žemėje iškasamo molio, byloja keli kieme atsiradę vandens telkiniai.
Nors namo kontūrai jau išdygę, tačiau dvejus metus besitęsiančios statybos tik įpusėjusios: pastatytos molinio namo sienos, pradėtas dengti stogas. Pabaigtuvių artimiausiu laiku dar nebus. Per šiuos statybų metus Dalia teigė į namą su žeme investavusi 40 tūkstančių litų.
“Nors pinigai ir neatrodo dideli, palyginti su dabartiniais statybų kaštais, bet tai tik pradžia, nes dar laukia vidaus apdailos darbai, o brangstančios statybinės medžiagos galutinės kainos prognozuoti neleidžia. Tačiau paties būsto nesureikšminu, svarbiausia yra jį supanti gamta, o namai bus ta vieta, kur pernakvosiu,” - tvirtino D. Totoriūtė.
Pigu ir sveika
Dar prieškariu kai kuriuose Lietuvos etnografiniuose regionuose buvę populiarūs iš molio statyti namai ir ūkiniai pastatai šiais laikais tapo atgyvenomis ir žavūs atrodo tik fotomenininkų nuotraukose. Tačiau molinių namų šalininkai neskuba laidoti molinių namų statybos idėjos. Tai vienur, tai kitur atsiranda žmonių, kurie imasi statyti šiuos ekologiškus ir sąlyginai pigius būstus.
Beveik prarastas molinių namų statybos tradicijas Lietuvoje palaiko keletas entuziastų, kurie mano, kad prieškariu statytų molinių namų statybos patirtis neturi būti užmiršta. Vienas tokių - Jonavoje gyvenantis J.Juravičius.
Jo žinios apie molinių namų statybą lėmė, kad Lietuvoje pastaruoju metu yra išdygę keliolika tokių pastatų. Tiesa, vyras teigia, kad namų statybos technologijas yra patobulinęs, vietoje šiaudų į molinę sieną dedamos medžio drožlės, spaliai, kalkės ir mediniai pagaliukai, atliekantys armatūros funkciją.
Kad ir kaip archajiškai atrodytų tokios statybos medžiagos, jos yra pačios ekologiškiausios, taigi, ir sveikiausios. Tikėtina, kad tokiuose namuose gyventi patogu, sveika, saugu.
