Tokį požiūrį paskelbė sudaryta didelė Australijos ir Azijos kolegijų, asociacijų, gydytojų, vaikų chirurgų ir urologų darbo grupė.
Darbo grupei vadovavęs profesorius Spenceris Beasley Velingtone leidžiamame dienraštyje "Dominion Post" tvirtino, jog "apipjaustymas yra skausminga procedūra, gerokai rizikinga, tačiau visuomenėje kažkodėl vyrauja nuomonė, jog tai tėra tik nedidelis įkirpimas".
Rimtai išnagrinėjusi tokių operacijų padarinius, medikų darbo grupė atsakingai pareiškė, jog ši procedūra neatneša jokios akivaizdžios naudos, ypač palyginus su dažnokai pasireiškiančia žala.
Profesorius aiškino, kad apipjaustymas tapo madingas Antrojo pasaulinio karo metu, kai kariams Šiaurės Afrikoje tekdavo dienų dienas išbūti be dušo, oda nuo smėlio parausdavo, dėl perštėjimo nemaža dalis kareivių dezertyruodavo iš fronto.
Naujosios Zelandijos pediatrų chirurgų draugijos prezidentas Nickas Bakeris priminė, kad kai kuriose bendruomenėse apipjaustymas daromas dėl religinių tradicijų. Jeigu šito negalima atsisakyti, jis siūlo, kad tai būtų daroma numalšinus skausmą ir vaiką netraumuojančioje aplinkoje.
Todėl darbo grupė parengė instrukciją gydytojams ir tėvams, kaip šiais laikais reikėtų elgtis tokiais atvejais, atsižvelgiant į medicinos pažangą.
Vengti tokių procedūrų skatina ir pastaruoju metu Naujojoje Zelandijoje pasirodantys straipsniai apie berniukus su užkrėstais, deformuotais lytiniais organais, kurių išvaizda po operacijų tampa "kosmetiškai nepriimtina".
Pasak chirurgo Stuarto Feregusono, ypač tai būdinga vadinamojo dorsalinio pjūvio atveju, kai apyvarpė išilgai įpjaunama, bet nepašalinama. "Tuomet šis organas atrodo kaip peliukas Mikis su dviem didelėmis ausimis", - pajuokavo daktaras. Paskui tenka daryti papildomas kosmetines operacijas, aiškino savo praktikoje daug kartų tai daręs S.Fergusonas.