Taigi, pirmoji nerimą kelianti idėja yra ta, kad televizorius trukdo šeimos nariams bendrauti. Tik klausimas, ar iš pradžių kažkas atsitinka bendravime, ar su bendravimu būna viskas tvarkoj, tik staiga televizorius viską sugriauna. Tarkime, yra du įsimylėjėliai. Jie susitinka kažkieno bute. Ir ką jūs manote, kažkokia televizijos laida gali jiems sutrukdyti žiūrėti vienas kitam į akis, kalbėtis ir mylėtis?
Žinoma, kad ne. Praeina metai. Jie susituokia. Ir štai vyras su žmona gyvena kartu kokius septynerius metus. Ne pijokai, netgi labai ištikimi vienas kitam. Na, tarkime, tai jūsų kaimynai. Jau vaikas jų į pirmą klasę eina. Grįžta vyras namo ir… Žiūri žmonai į akis? Ilgai iki vidurnakčio su ja bendrauja? Aistringai mylisi? Ne, jis įsijungia televizorių ir žiūri, kaip tai daro kiti. Argi nesuprantama, kad tai jam vienintelis būdas įsijausti į kažkieno aistras?
O ką jūs patartumėte jam: eiti mylėtis su kaimyne? O gal jūs norėtumėte, kad jis ne muštynes ekrane žiūrėtų, o eitų į gatvę muštis ? Lygiai tą patį galima pasakyti apie žmoną, kuri žiūri meksikiečių serialą. Jai tai – vienintelė prieinama romantikos oazė. Juk vargiai ar romantinius potyrius jai gali sukelti vis tas pats grįžinėjantis namo vyriškis. Juk ji negali iš jo reikalauti, kad jis namuose vaikščiotų su lakuotais bateliais, baltu kostiumu ir cheminiu būdu sutvirtinta šukuosena.
Taigi, šeimoje pirmiausia pasikeičia emocinis klimatas, ir tik tuomet atsiranda poreikis gyventi svetimomis emocijomis. Kaip jūs pastebėjote, daugumai vyrų tai agresija ir seksas. O daugumai moterų – romantiniai jausmai. Tai, kad jie ištisomis valandomis stebi tai ekrane, neko nesako apie jų realų gyvenimą. Aš nežinau, ką jūs pasakysite, o man atrodo, kad dauguma tikrų mušeikų nežiūri ištisai muštynių per televiziją. Nors juos tai, žinoma, irgi jaudina. O dauguma tikrų Kazanovų neprilimpa prie ekranų, kai rodomos erotinės ar švelniojo porno laidos. Nors, žinoma, jiems tai smagu. Ir visiškai aišku, kad jei namų šeimininkei iš tikrųjų sukyla romantiniai jausmai ir ji vaikšto į pasimatymus, tai eilinė serialo serija jai tampa nebesvarbi
Kartais žmonės pamiršta, kuo skiriasi įsijautimas į žiūrimą vaizdą ir tikras gyvenimas. Ypač tai pasakytina apie erotiką. Juk nemažai moterų, pastebėjusios vyrų susidomėjimą erotinėmis laidomis, reaguoja taip, tarsi vyrai būtų jiems neištikimi. Lygiai taip pat vyrai, jei tik būtų nuovokesni, turėtų pavyduliauti savo žmonoms, žiūrinčioms serialus apie meilę. Tačiau prisiminkime: kai mes žiūrime į ką nors iš šono, mes esame saugioje distancijoje. Jei jūs įsivaizduojate nuotrauką, kurioje jūs pats sėdite ant sūpuoklių, jums juk nesvaigsta galva?
O štai jei jūs esate pačiame įvykių sūkuryje, pojūčiai kitokie. Įsivaizduokite save sūpuoklėse “iš savo kailio“- gali ir pykinti pradėti. Pojūčiai, kylantys tikro sekso ar tikrų muštynių, ar tikros romantikos metu yra nepalyginamai stipresni nei žiūrint visa tai per televiziją.
Gyvenimas nugali televiziją. Jei tai tikras gyvenimas.
Antras nerimo šaltinis - televizijos poveikis vaikams. Žinoma, vaikai labai intensyviai mokosi. Ir žinoma, vaizdinis mokymasis yra pats greičiausias. Todėl žiūrėdami smurtą ir erotiką, vaikai greitai išmoksta … kaip suaugę žmonės smurtauja ir mylisi. Taip įvyksta dėl to, kad vaikai greičiau susitapatina su rodomu vaiku, o ne su rodomu suaugusiu. Ir kiekvienam normaliam berniukui yra artimesnis Haris Poteris, o ne Džeimsas Bondas. Dvynukės iš “Spąstų tėvams” mergaitėms yra artimesnės už Brigitą Džons.
Ačiū dievui, televizijos filmus kuria talentingi režisieriai. O jų tarpe nemažai tokių, kuriems vaikai yra suprantami ir rūpi. Todėl netgi į patį siaubingiausią trilerį režisierius įpina vis tą pačia moralę: gėris nugali blogį. Tegul Terminatorius visus policininkus nušluoja - ateina gelbėtojas ir sunaikina Terminatorių. Tegul vampyrai nužudo pusę miesto - atvažiuoja vampyrų medžiotojas ir sunaikina vampyrą.
Siaubas, smurtas ir erotika turi atitikti šį psichologinį kiekvieno iš mūsų poreikį: kad pasaulis liktų teisingas. Ir jei koks nors režisierius pabandytų prastumti kitokią laidą - jam nieks neleistų. Vien dėl to paprasto apskaičiavimo, kad žiūrovas to nežiūrės. Tuomet kris pelnas. O televizija – tai dar ir didelė komercija. Vaikai yra svarbūs komercijos varikliai.
Todėl po kiekvienos nusisekusios knygos ( “Žvaigždžių karai”, “Haris Poteris”) ir atsiranda filmai, žaisliukai ir kompiuteriniai žaidimai. Ne todėl, kad tokie yra blogi ir savanaudžiai verslininkai. O todėl, kad šiuose kūriniuose jauni, maži ir drąsūs gėrio gynėjai nugali senus, didelius ir klastingus blogio kurstytojus. Tuomet vaikų vidinis reikalavimas, kad taip būtų, būna patenkintas. Vėl ir vėl. Iš kartos į kartą.
Komercine prasme geriau siūlyti ne blogį, o gėrį.
Ar visa tai reiškia, kad televizija atlieka tik teigiamą vaidmenį žmonių gyvenime?
Yra vienas priekaištas.
Galbūt žmonėms reikia ne tik pasitenkinimo ir tam tikrų idėjų patvirtinimo. Man atrodo, kad žmonės nuolat mokosi ir vystosi. Ir jei iš kartos į kartą kartojasi vis ta pati situacija, žmonės netgi mokosi vis greičiau. Palyginę mūsų ir naują kartą, gali tuo įsitikinti .
Tai štai: ar ne per daug supaprastina televizija pasaulio suvokimą? Ar iš tikrųjų užtenka ateiti vienam geram stipriam vaikinui ir niekšų gauja būna sutriuškinta? Ar negali būti taip, kad kiekvienas iš šių niekšų irgi laiko save geru stipriu vaikinu?
Filmuose apie policininkus nuolat šaudoma. Apklausos, padarytos JAV, rodo, kad vidutinis Amerikos policininkas iš savo ginklo iššauna… kartą į dešimt metų!
Ar iš tikrųjų užtenka vyrui ir moteriai išgerti kavinėje ir moteris tuoj pat pasirašo seksualiniams santykiams su daugkartiniais orgazmais? Filmuose nevedę žmonės nuolat mylisi. Apklausos rodo, kad nevedę gyvenantys kartu žmonės mylisi daugiausiai 150 kartų į metus arba 3 kartus į savaitę, o vedę - apie 100 kartų, kas sudaro vos porą kartų į savaitę.
Ne viskas taip gražu, kaip filmuose.
Štai ką galima prikaišioti televizijai - pasaulio nudailinimą ir pagražinimą. Matyt, mums, žmonėms, malonu save laikyti galingais ir seksualiais padarais… Gal tuomet mes jaučiamės stipresni prieš gamtą, kosmosą ir mirtį?
Televizija yra gana intymus ir geras dalykas. Televizijos pašnekovas gali tapti tavo pašnekovu. Tik reiktų, kad į televiziją rinktųsi ne tik tie, kurie žino, kaip ir ką galima gerai parduoti. Tokie, kaip Fiodoras Dostojevskis, ar Dalai Lama taip pat dažniau galėtų kai ką naudingo iš ekrano pasakyti. Ir žiūrovai yra pakankamai jautrūs, kad išgirstų tarp smūgių ir dejonių gyvą žodį. Bei pamatytų tarp fantastiškų reklaminių klipų gyvą žmogišką veidą…
