Atsisakęs priimti sprendimą, tampu beprotybės auka. Atsiduodu jai. Nes tai patogu. Yra kam versti savo bejėgiškumo kaltę. Kaip tas, nužudęs savo jauną žmoną dėl draudimo sumos. Tai, kad jis jau vesdamas ją žinojo, kad taip pasielgs, kitaip tariant, mergaitės niekada nemylėjo, pasirodo, savo bestiališką elgesį motyvavo ne poreikiu pinigams („Nors pinigai netrukdo“,- pasakė), o kerštu.
Taip! Kerštas! Mat jo buvusi žmona jį apgavo! Atėjusi į jo gyvenimą tik su lagaminu, išėjo su keliais sunkvežimiais daiktų ir krūva pinigų. Todėl jis atkeršijo nieko nekaltai mergaitei. Paskandino. Keršydamas kitai. „Tapau tik aplinkybių įkaitu“,- pasakė. Ar taip gali būti? Manęs neįtikino Man jis - paprasčiausias banditas. Pasibaigus interviu su juo kalėjime, jis ištiesė man ranką. Atsisakiau ją paspausti.
Kaip ten bebūtų, istorija žino ne vieną atsitikimą, kai emocijų užvaldyti vyrai ir moterys žudė vieni kitus. Žinoma, šie pavyzdžiai yra kraštutinės beprotybės išraiška. Bet pats ėjimas į beprotybę, tapimas jos auka, kažkuria prasme beprotybei tampant išganymu ir palaima, šis procesas užvaldo ne vieną, įklimpusį į beprasmių santykių liūną.
Stebiu už lango pavasariškai apsirėdžiusi sodą, pilną pienių, sodrios žolės, obelų žiedai traukia baltuma, svaigina kvapais. Besiskleidžiančios tulpės mena pilną geidulio akimirką, būsimą, sielą užvaldantį skonį, atsidavimo ir išsiliejimo beprotybę. Kitokią beprotybę, tą, po kurio laikinas proto aptemimas virsta nektaru sielai ir atminčiai. Sakau atminčiai, nes kai viso šito jau, blogiausiu atveju, nebeliks, patekus į žiemos ledinį glėbį vidury vasaros, tik ta atmintis ir šildys tave iki sekančios vilties išsipildymo.
Gyvenu viltimi. Viliuosi, jog beprotybė mane aplenks. Moteriai lengviau. Mėnesinės sindromas. Hormonų audra: „Tuo metu aš už save neatsakau!“, „Po to neprisimenu savo baisaus elgesio!“. Mes mėnesinių neturime. Mes – pasaulio viešpačiai. Visuomet sąmoningi, visuomet sugebantys viską kontroliuoti. Kol, savo pačių nuostabai, matome savo nuosavos rankos kumštį, lekiantį tiesiai į jos galvą. Po to juk negali teisintis, jog ir tave gal kankina kažkokios audros. Pavyzdžiui, laikinai užplaukusios beprotybės. Niekas nepatikės. Vyrams taip nebūna. Na, o jeigu būna, tai jis tikras beprotis! Pusprotis! Vienkiaušis!
Gal, sakau, tie trumpalaikiai pasikivirčijimai, pasikandžiojimai ir yra tas ventilis, per kurį išleidžiamas nuoskaudų, nesusipratimo, nesupratimo garas? Kiek veiksminga vyro ir žmonos santykiuose krikščioniškoji logika „atsuk dešinį skruostą“? Gal bandymas bet kokia kaina išvengti konflikto ir yra pirmas žingsnis į beprotybę?
O kaip su padėtimi, kai tikra šio žodžio prasme tampi meilės įkaitu? Meilės kaliniu? Be jokio noro bėgti šalin? Stovi sau praradęs viltį surasti išeitį ar apsispręsti. Tol, kol lemtis tiesiog priverčia rinktis arba susitaikyti su nemalonia tiesa, jog likai visiškai vienas. Gali paskui šaukti: „Tai neteisinga!“, „Tai tikra beprotybė!“… Tačiau tavęs niekas negirdi, tiksliau, bijo girdėti, nes kas savo noru sutiks patekti į tokią beprotišką padėtį? Bėga nuo tavęs kaip nuo maro!
Viengungiams lengviau. Jie gali užsiglostyti savo žaizdas, neįtraukdami į šį aktą savo vaikų, savo giminių. Galiausiai jų nevaržo ištikimybės saitai. Jokių įsipareigojimų visiems ir – bankui. Vakaruose gyventi kartu nevedus - įprastas reikalas. Nepuolama stačia galva į rimtus santykius. Tik mūsų buvusi sovietinė kasdienybė vertė aštuonelikmečius sumesti skudurus, taip sakant. Nes nebuvo kur ramiai vienas kitam atsiduoti. Paprasčiausiai nebuvo „ploto“. Ar šeimos kūrimas esant daug labiau patyrusiems trisdešimtmečiams yra geriau apgalvotas būdas išvengti susidūrimo su beprotybės akimirkomis šeimoje? Gal jų neįmanoma išvengti? O gal nieko tokio nėra, ir aš tik visa tai išsigalvoju?
